Max Theiler

Theiler Max (Maksas Taleris, Teleris) 1899 01 30Pretorija (Pietų Afrikos Respublika) 1972 08 11New Haven (Konektikuto valstija), Pietų Afrikos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mikrobiologas, virusologas. Didžiosios Britanijos karališkosios gydytojų kolegijos narys (1922).

Išsilavinimas ir veikla

1918 baigęs Keiptauno universiteto Medicinos mokyklą tobulinosi Londone, 1922–30 dėstė Harvardo universiteto Tropinės medicinos mokykloje. Nuo 1930 dirbo mokslinį darbą Rockefellerio institute (dabartinis universitetas) Niujorke; 1951–64 šio instituto Niujorke Medicinos ir sveikatos apsaugos laboratorijų direktorius. 1964–67 Yale’io universiteto profesorius. Mokslinių tyrimų sritis – amebinės dizenterijos, leptospirozės, japoniškojo encefalito ir kitų ligų etiologija. 1927 su Andrewu Sellardsu įrodė, kad geltonąją karšinę sukelia virusai, 1937 M. Theileris sukūrė vakciną nuo šios ligos, t. p. atrado vadinamąjį Theilerio pelių encefalito virusą (TMEV). Paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių straipsnių.

Max Theiler (1951)

Knygos

Svarbiausios knygos: Virusinės ir riketsinės žmogaus infekcijos (Viral and Rickettsial Infections of Man 1948), Geltonoji karštinė (Yellow Fever 1951), Nariuotakojų platinami stuburinių virusai (The Arthropod-Borne Viruses of Vertebrates, su W. G. Downsu, 1973).

Apdovanojimai

Nobelio fiziologijos ir medicinos premija (1951).

Max Theiler