Maxwello skirstinys

Maxwello skirstinys (Mãksvelo skirstinỹs), pastovios temperatūros aplinkoje esančios pusiausvirosios sistemos dalelių greičio verčių pasiskirstymo dėsnis. Teoriškai jį pagrindžia kanoninis skirstinys. Galioja pagal klasikinės mechanikos dėsnius judančioms dalelėms, kurios yra laisvos arba veikiamos jėgų (tarp jų ir sąveikos), nepriklausančių nuo dalelių greičių. Jei sistema susideda iš vienodų dalelių, pagal Maxwello skirstinį, vienetinio tūrio sistemos dalyje esančių dalelių, kurių greičių didumo intervalas v, v + dv, skaičius dn(v) = f(v)dv; čia $f(v)=\mathrm{4\pi }n{\left(\frac{m}{\mathrm{2\pi }\mathit{kT}}\right)}^{\frac{2}{3}}{\text{e}}^{-\frac{m{v}^2}{\mathrm{2\pi }\mathit{kT}}}{v}^2$ yra Maxwello greičių pasiskirstymo funkcija, n – dalelių tankis, k – Boltzmanno konstanta, T – sistemos termodinaminė temperatūra, m – dalelės masė; f(v), padalyta iš n, išreiškia greičio vertės v tikimybės tankį. Funkcijos f(v) didžiausią vertę atitinkantis greitis vadinamas tikimiausiu: v_t = (2kT/m)^1/2. Pagal Maxwello skirstinį apskaičiuotas greičio didumo statistinis vidurkis $\bar{v}={(8\mathit{kT}/\text{π}m)}^{1/2}$ tik 1,13 karto didesnis už v_t. Kai v didėdamas arba mažėdamas tolsta nuo v_t, f(v) sparčiai mažėja, todėl dauguma dalelių juda greičiais, artimais v_t. Taikant Maxwello skirstinį apskaičiuojama dalelės vidutinė kinetinė energija, greičio dispersija ir kitos statistinės greičio charakteristikos.

Dėsnį 1860 nustatė J. C. Maxwellas.

2469