Mažõsios Ãzijos kalnýnas, kalnuota sritis Vakarų Azijoje, Turkijos teritorijoje. Užima Mažosios Azijos pusiasalio didžiąją dalį. Rytuose pereina į Armėnijos kalnyną, vakaruose – į raižytą Egėjo jūros pakrantę formuojančių lygiagrečių kalnagūbrių juostas.
Mažosios Azijos kalnyno geologinį pagrindą sudaro hercininės kalnodaros iškelti uolienų masyvai. Dabartinis reljefas susiformavo per alpinę kalnodarą kartu su kitais šio regiono kalnais dėl Eurazijos, Afrikos ir Arabijos litosferos plokščių kolizijos. Būdingos įvairių laikotarpių metamorfinės (gneisai, kristaliniai skalūnai), magminės (granitai, dioritai, andezitai), nuosėdinės (klintys, smiltainiai) uolienos. Karstas. Yra vulkanizmo apraiškų. Tektoniškai ir seismiškai aktyvi sritis; dažni žemės drebėjimai.
Kalnyno vidurinę dalį sudaro tektoninės ir karstinės kilmės plačių daubų išraižytas Anatolijos plokščiakalnis. Reljefą paįvairina lėkštos kalnų grandinės (vakaruose iki 2300 m, rytuose – iki 2700 m; vidutinis aukštis – 800–1500 metrų) ir pavieniai užgesusių ugnikalnių kūgiai (aukščiausias Erciyeso ugnikalnis, 3916 metrų). Šiaurinį kalnyno pakraštį apima Ponto kalnai; jų statūs šiauriniai šlaitai ištįsę išilgai Juodosios jūros pietinės pakrantės. Didžiausias aukštis 3937 m (Kaçkaro kalnas). Kalnus į atskirus kalnagūbrius skaido upių slėniai. Pietinį Mažosios Azijos kalnyno pakraštį formuoja Tauro kalnai, kuriuose vyrauja karstėjančios karbonatinės uolienos; plačios poljės, stačių šlaitų tarpekliai, urvai. Kalnyno vakarinėje dalyje tarp kalnagūbrių yra susiformavusių tektoninių įdubų. Klimatas žemyninis, aukščiau nei 1500 m – kalnų.
Mažosios Azijos kalnynas (tolumoje Erciyeso ugnikalnis)
Kalnyno upės (priklauso Juodosios, Egėjo ir Viduržemio jūrų baseinams) trumpos, vandeningos, su giliais slėniais; žiemą būna potvynių. Tekančios Anatolijos plokščiakalnio vidinėje dalyje – mažiau vandeningos, kai kurios vasarą žemupyje išdžiūsta. Didžiausios upės: Kizil Irmakas (ilgiausia; 1151 km), Sakarya ir jų intakai. Tauro kalnų rytinėje dalyje prasideda Tigras. Gausu ežerų, druskožemių. Anatolijos plokščiakalnyje vyrauja nenuotakūs, druskingi (didžiausias Tuzas), Tauro kalnuose – gėli (Eğirdiras, Beyşehiras) ir druskingi (Burduro ežeras) ežerai. Ponto kalnuose yra nedidelių ledynų, sniegynų.
Ponto kalnų miškai
Miškai dengia nedidelius plotus; spygliuočiai (daugiausia kedrai) auga Tauro kalnų aukštesniuose šlaituose, lapuočių, spygliuočių ir mišrieji miškai – Ponto kalnų rytinėje ir šiaurinėje dalyse. Kalnų vidiniuose šlaituose ir plokščiakalnyje vyrauja sausosios stepės, pusdykumės; auga visžaliai dygliuoti kserofitiniai ir lapus metantys krūmynai. Aplinkosauginės problemos susijusios su vandens (didėja dėl miškų kirtimų) ir vėjo (dėl ganyklų, ariamų laukų) erozija. Göremės nacionalinis parkas ir Kapadokijos uolų statiniai (nuo 1985) bei Hierapolis ir Pamukkalė (nuo 1988) – pasaulio paveldo gamtos ir kultūros vertybės. Yra aliuminio (boksito), vario, chromo rūdų, akmens druskos (halito), boratų, rusvųjų anglių telkinių.