mecenatỹstė, mecenãvimas, pavienių asmenų ar organizacijų kūrybinės veiklos globa.
Istorija
Mecenatystė nuo seno žinoma daugelyje šalių, daugiausia ten, kur diduomenė buvo sukaupusi didelių turtų. Didikai mecenatais dažniausiai tapdavo dėl prestižo, norėdami sustiprinti socialinį statusą, savo malonumui, bet būta ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, įtakinga Florencijos Medici giminė, manoma, taip išgrynindavo ne visai legaliais būdais įgytas lėšas. Mecenatystė ypač buvo išplėtota Renesanso laikų Italijoje. Turtingas didikas menininką apgyvendindavo savo dvare, šis mainais šeimininko užsakymu kurdavo. Kartais buvo sutariama tik dėl vieno konkretaus kūrinio. Menininkų kūrybą remdavo paskiri asmenys arba institucijos, pavyzdžiui, Leonardo da Vinci 17 metų buvo Milano kunigaikščio rūmų dailininkas, Michelangelo Dovydo statulą baigė Florencijos vilnos pirklių gildijai užsakius. Mecenatyste garsėjo kai kurie popiežiai. Vėlesniais laikais mecenatai rėmė W. A. Mozarto, L. van Beethoveno kūrybinę veiklą. 19 amžiuje kuriantis naujiems socialiniams santykiams menininkų ir kitų kūrybinės veiklos atstovų rėmimo sistema pakito. Juos labiau remia valstybė, įvairios visuomeninės institucijos. 21 amžiaus pradžioje išlikusios mecenatystės formos dažniau vadinamos rėmimu.
Mecenatystė Lietuvoje
Lietuvoje ankstyvosios mecenatystės pradmenys – pirmieji dailės kūrinių užsakymai, bažnyčių ir vienuolynų statybos 14 amžiaus pabaigoje–15 amžiuje. Jau tuo metu mecenatai rūpinosi bažnyčių statybomis, įrengimu (neretai išlaikė jose dirbančius menininkus), tam tikrų meno kūrinių kūrimu. Vienuolynų, bažnyčių fundatoriai ir įvairūs geradariai mecenatais vadinti tik tuomet, jei vykdo ir meninius užsakymus, ne tik aprūpina vienuolyną ar reziduojančius dvasininkus pajamomis. Kai kuriais atvejais itin dosnūs fundatoriai tapo ir iškiliais mecenatais. Vilniaus vaivada M. K. Radvila Našlaitėlis 16 amžiaus pabaigoje–17 amžiaus pradžioje ne tik perstatė Nesvyžiaus miestą ir įsirengė čia prabangią rezidenciją, bet ir mieste įsteigė keletą vienuolynų, savo lėšomis pastatydino ir papuošė jų bažnyčias. M. K. Radvila smulkmeniškai prižiūrėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyviausios barokinės jėzuitų Dievo Kūno bažnyčios Nesvyžiuje statybą, manoma, tik dėl jo užsispyrimo virš bažnyčios buvo iškeltas didelis ir bažnyčios architektūrą pakeitęs kupolas. Baroko epochoje atsirado palankių galimybių įvairiai mecenatystės veiklai puošiant bažnyčias. 17 amžiaus antroje pusėje statant Pažaislio kamaldulių vienuolyną ir bažnyčią (Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis) mecenatas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas skyrė statyboms lėšų, iš užsienio pakvietė garsių architektų, dailininkų, buvo atvežta prabangių puošybos medžiagų (marmuro ir smiltainio). Mecenatas pats išlaikė dirbančius meistrus, kurie nuolat su juo derino atliekamų darbų projektus. Tuo pat metu Vilniuje, Antakalnio priemiestyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas M. K. Pacas pastatydino Laterano kanauninkų Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kuriai papuošti iš Italijos pakvietė skulptorius G. P. Perti ir G. M. Galli. Žymūs dailininkai bažnyčios interjere pritaikė Italijoje vyravusias stiliaus naujoves.
Mecenatystė nuo 16 amžiaus Lietuvoje pasireiškė ir kaip literatūros globa. Dauguma pirmųjų poemų buvo sukurta ir išleista didikų užsakymu. Pavyzdžiui, Radvilų užsakymu ir globojant Jonui Abromavičiui, 16 amžiaus pabaigoje buvo sukurta M. Radvilą Rudąjį aukštinanti Vilniaus poeto Jono Radvano poema Radviliada. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus kariniai nuopelnai išaukštinti Chodkevičių užsakymu L. Bojerio parašytoje poemoje Karolomachija (1606). Mecenatyste vadinamas ir privačių rezidencijų puošimas, menininkų savo dvaruose išlaikymas, kolekcijų rinkimas. 16 amžiaus pabaigoje ir 17 amžiaus pradžioje didikų rezidencijos iš masyvių pilių ėmė virsti puošniais dvarais. Jiems pastatyti, įrengti ir papuošti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai kvietėsi garsius dailininkus ir architektus; dvaruose imta kaupti meno kūrinių kolekcijas. Kartais dvaruose būdavo nuolat išlaikomi menininkai, nors tokia praktika, gana dažna Vakarų Europos dvaruose, Lietuvoje nebuvo itin paplitusi. Dažniausiai menininkai būdavo samdomi konkretiems darbams atlikti. 17 amžiuje, o ypač 18 amžiuje, privačiuose dvaruose buvo išlaikomos ir muzikinės kapelos, joms samdomi ir išlaikomi profesionalūs muzikantai. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vėliavininko J. F. Radvilos (1715–1760) dvaruose Palenkės Bialoje, Nesvyžiuje ir Slucke ne tik nuolat dirbo architektai, tapytojai, skulptoriai, buvo kaupiamos meno kolekcijos, bet ir išlaikoma baleto mokykla, teatro trupė, o kapelai buvo kviečiami žinomi muzikantai ir solistai iš Vienos. Dvaro šeimininkas, rodęs meilę menui, nepasižymėjo maloniu būdu (nuo jo teko bėgti ne vienam menininkui). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas M. K. Oginskis pats gerai grojo įvairiais muzikos instrumentais, kūrė muziką, savo dvare Slanime išlaikė operos teatrą su dideliu orkestru. Skirtingose epochose dėmesys menui pasireiškė įvairiai, tai atsispindi ir mecenatystės veikloje. Mecenatystės paskatos, priklausomai nuo veiklos, buvo ir reprezentatyvumo, puošnumo ar įsiamžinimo siekis, ir pamaldumo išraiška.
19 amžiuje, o ypač 20 amžiaus pirmoje pusėje mecenatystės ėmėsi valstybės institucijos, bet jų veikla nebuvo plati.
Šių laikų mecenatyste vadiname pirmiausia meno užsakymus – dailės, architektūros, literatūros, taip pat muzikos, teatro rėmimą ir globą.
L: R. Janonienė Dailės mecenatystės kryptys Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje / Lietuvos kultūros tyrinėjimai t. 1 Vilnius 1995; J. Širkaitė Dailės mecenatystė Lietuvoje XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje / Lietuvos kultūros tyrinėjimai t. 1 Vilnius 1995; G. Jankevičiūtė Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940 Vilnius 2003; M. Paknys Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK / Bažnytinės architektūros užsakymai Vilnius 2003.
1337