mediãcija (lot. mediatio – tarpininkavimas), ginčų sureguliavimo procedūra, kai ginčo šalims sutinkant neutralus asmuo (mediatorius) padeda susitarti taikiai.
Mediacijos taikymas
Mediacija taikoma siekiant sureguliuoti ginčus, kilusius tarptautinėje, civilinėje (komercinėje), baudžiamojo proceso teisėje. Tarptautinėje viešojoje teisėje taikant mediaciją trečioji ginče nedalyvaujanti valstybė tarpininkauja 2 valstybių tarptautiniam ginčui. Civilinėje (komercinėje) teisėje mediacija dažniausiai grindžiama šalių savanoriškumo, mediatoriaus nešališkumo ir profesionalumo, mediatoriaus ir šalių bendradarbiavimo, mediacijos proceso sąžiningumo, operatyvumo, lankstumo, efektyvumo, šalių lygiateisiškumo, konfidencialumo principais. Baudžiamojo proceso teisėje mediacija siekiama išspręsti nukentėjusiojo ir kaltinamojo konfliktą atlyginant nusikaltimu padarytą žalą. Baudžiamojo proceso teisėje skiriama paprastoji mediacija (aktyvūs veiksmai siekiant sureguliuoti konfliktą, o ne pasyvus konstatavimas – susitaikyta ar ne) ir kompleksinė mediacija (siejama su veiksmų, lemiančių kaltinamojo ir nukentėjusiojo susitaikymą, visuma, pvz., per nustatytą laiką kaltinamasis atlygina padarytą žalą, atlieka nustatytus visuomenei naudingus darbus, sumoka nustatytą pinigų sumą į valstybės biudžetą, išklauso gydymo kursą ir kita).
Mediacijos modeliai
Labiausiai paplitę mediacijos modeliai: skatinamasis, vertinamasis, transformacinis, biurokratinis, atvirasis ar uždarasis, pragmatinis. Taikant skatinamąjį mediacijos modelį, mediatorius įvairiais būdais skatina ginčo šalis siekti abiem priimtino ginčo sprendimo. Pagal vertinamąjį mediacijos modelį sprendimą priima šalys, mediatorius tik pateikia informaciją apie galimus teisinius ir finansinius padarinius, vertina šalių argumentus, pataria ir siūlo galimus ginčo sprendimo būdus. Transformacinio mediacijos modelio esmė – edukaciniais metodais (supažindinant šalis su konflikto teorijos pagrindais) siekti pakeisti ginčo pobūdį ir šalis. Biurokratinis mediacijos modelis taikomas teismuose ir kitose institucijose, kurios standartinėmis procedūromis, formalizmu ir kitomis biurokratinėmis priemonėmis gali kontroliuoti ar net riboti mediacijos procesą ir priimamus sprendimus. Atvirojo ar uždarojo mediacijos modelio taikymas priklauso nuo to, kaip ginčo šalys gali kontroliuoti mediacijos procesą ir daryti įtaką jo rezultatams, tai yra esant atviram procesui šalims suteikiama laisvė pasirinkti mediacijos modelį ir nustatyti pagrindines taisykles, esant uždaram – šie sprendimai priklauso tik nuo mediatoriaus. Taikant pragmatinį mediacijos modelį mediatorius ginčo šalių susitarimo siekia įvairiomis priemonėmis (patarimais, siūlymais dėl galimų ginčo sprendimo būdų ir kitais), kurios tiesiogiai priklauso nuo mediatoriaus kompetencijos, ginčo šalių, pobūdžio.
Teisminė ir privalomoji mediacija
Yra dvi mediacijos rūšys: teisminė ir privalomoji. Teisminę mediaciją, kuri, atsižvelgiant į pasirinktą modelį, vykdoma teismo ar teismo nurodytų institucijų, teikiančių mediacijos paslaugas, patalpose, atlieka mediacijos specialius mokymus baigę atitinkamo teismo teisėjai, o jai nepavykus, tie teisėjai negali būti skiriami nagrinėti bylą teisme ar būti kviečiami liudyti. Šalių sudaryta taikos sutartis fiksuojama teismo nutartyje. Teisminė mediacija taikoma Norvegijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir kitur. Esant privalomajai mediacijai ginčo šalys per tam tikrą laiką nuo bylos iškėlimo ar atsakovo atsiliepimo gavimo momento privalo surengti privalomąją mediacijos sesiją. Privalomoji mediacija įtvirtinta Honkonge, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kolumbijoje, Lichtenšteine, Rumunijoje ir kitur.
Mediacijos raida
Mediacijos pirmosios apraiškos pradėjo formuotis prieš daugiau kaip 2000 metų senovės Kinijoje ir Japonijoje, čia šis procesas buvo naudojamas kaip ginčų sprendimo pirminis ir pagrindinis būdas. Mediacija siejama beveik su visomis kultūromis ir religijomis, pvz., judaizmu (senovės žydai mediacija rabinų teismuose spręsdavo civilinius ir religinius ginčus), krikščionybe (iki Renesanso epochos kunigai buvo pagrindiniai mediatoriai sprendžiant šeimos, bendruomeninius ar diplomatinius konfliktus), islamu (ikiislaminėse kultūrose paplitę papročiai bendruomenių vyresniųjų susirinkimams ir specialiems tarpininkams patikėti mediacijos funkcijas tapo islamo mokymo dalimi ir kartu su religija paplito visame pasaulyje). Šiuolaikinė mediacija susiformavo 1913, kai Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas įkūrė federalinį Darbo departamentą, kuris darbuotojų ir darbdavių atstovų ginčuose vykdė ir mediatoriaus funkciją. Ilgainiui mediacija, kai ne tik būdavo išsprendžiami konfliktai, bet dažniausiai išsaugomi ginčo šalių draugiški santykiai, pasiekiama ne tik teisinė, bet ir socialinė taika, įsitvirtino viešajame ir privačiajame gyvenime.
Mediacija Lietuvoje
Lietuvoje siekiant plėtoti konfliktų taikaus sprendimo praktiką 1993 įsteigtas Konfliktų prevencijos centras, 1994 jis įsteigė Lietuvos konfliktų prevencijos asociaciją. Teisėjų tarybos 2005 05 20 nutarimu patvirtintos teisminės mediacijos taisyklės, kuriomis remdamiesi teisminę mediaciją vykdė mediatoriai – specialiai apmokyti teisėjai, teisėjų padėjėjai ar atitinkamą kvalifikaciją turintys kiti asmenys, įtraukti į Teisėjų tarybos sudarytos darbo grupės patvirtintą Teismo mediatorių sąrašą. 2006 Vilniaus miesto antrajame, 2007 Vilniaus miesto trečiajame, Kaišiadorių rajono apylinkės ir Apeliaciniame teisme pradėta taikyti bandomoji teisminė mediacija.
2008 primtame Mediacijos įstatyme buvo nustatytos pagrindinės civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo sąlygos ir jo taikymo teisinės pasekmės, įtvirtintos nuostatos, taikomos neteisminiam ir teisminiam civilinių ginčų taikinamajam tarpininkavimui.
Nuo 2015 teisminė mediacija pradėta taikyti visuose teismuose.
2019 įsigaliojusioje Mediacijos įstatymo naujoje redakcijoje (priimta 2017) nustatytos pagrindinės civilinių ginčų mediacijos sąlygos, institucijų funkcijos mediacijos srityje, reikalavimai asmenims, siekiantiems teikti mediacijos paslaugas, mediacijos vykdymo tvarka, privalomosios mediacijos ir teisminės mediacijos ypatumai, mediatorių drausminė atsakomybė. Nuo 2019 mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sudaromą ir tvarkomą Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (teisėjų, kuriems suteiktas mediatoriaus statusas, sąrašą Teisėjų tarybos nustatyta tvarka tvarko Nacionalinė teismų administracija, kuri reikalingus duomenis apie mediatorius, einančius teisėjo pareigas, teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai).
Asmuo, siekiantis tapti mediatoriumi, turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, būti išklausęs ne trumpesnius kaip 40 akademinių valandų mokymus mediacijos tema ne anksčiau kaip prieš 5 metus iki kreipimosi dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą dienos, išlaikyti mediatorių kvalifikacinį egzaminą (šio egzamino nereikia laikyti teisėjams, advokatams, antstoliams, notarams, t. p. socialinių mokslų daktaro laipsnį turintiems asmenims), būti nepriekaištingos reputacijos.
Siekiantis vykdyti mediatoriaus veiklą teisėjas turi būti išklausęs ne trumpesnį nei 16 akademinių valandų mokymą mediacijos tema, turėti ne mažesnę nei 3 metų teisėjo darbo patirtį.
Ginčo šalių prašymu arba kreipiantis kitiems subjektams (pvz., teismui teisminės mediacijos atveju), mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo parenka ir skiria Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Teisėjas (jei jis yra mediatorius), nagrinėdamas civilinę bylą, šalių sutikimu gali pats vykdyti teisminę mediaciją arba parinkti ir skirti kitą mediatorių, kuris yra teisėjas, arba pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.
Mediatorių, kurie yra teisėjai, ginčo šalims teikiama teisminė mediacija yra nemokama. Mediatorių teisminei mediacijai vykdyti parinkus ir skyrus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, nemokamos mediacijos paslaugos teikiamos iki 4 valandų (per šį laiką nepasiekusios galutinio susitarimo dėl taikaus ginčo sprendimo šalys gali toliau savanoriškai tęsti teisminę mediaciją savo lėšomis).
Nuo 2020 kai kuriuose ginčuose (pvz., šeimos) prieš kreipiantis į teismą privaloma neteisminė mediacija.
Remiantis Teisminės mediacijos komisijos 2017 veiklos ataskaita iš viso 2015 teisminei mediacijai perduotos 123 civilinės bylos (buvo 129 teismo mediatoriai), 2016 – 313 (269 teismo mediatoriai), 2017 – 540 (366 teismo mediatoriai).
-teisminė mediacija; -privalomoji medicija
1837