medicinà (lot.), mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų žmonių sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti, sistema. Jos lygį lemia socialinė, ekonominė santvarka, mokslo ir kultūros laimėjimai. Šiuolaikinė medicina skirstoma į daugelį šakų, glaudžiai susijusi su biologija, fizika, chemija.
Tiria žmogaus kūno sandarą (anatomija, histologija, citologija), organizmo vystymąsi (embriologija), funkcijas (fiziologija), ligų atsiradimą, vystymąsi, eigą ir baigtį (patologinė fiziologija, imunologija, mikrobiologija), organizmo audinių ir organų morfologinius kitimus sergant įvairiomis ligomis (patologinė anatomija), vaistinių medžiagų poveikį organizmui (farmakologija, toksikologija), chromosomų pokyčių, paveldimumo įtaką ligų atsiradimui ir eigai (genetika), aplinkos poveikį organizmui, sveikatos stiprinimo būdus (higiena, epidemiologija, visuomenės sveikata), ligų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką (terapija, chirurgija ir kita). Medicinos šakų atsiskyrimą lėmė ligų lokalizacija įvairiuose organuose ar organų sistemose (oftalmologija, gastroenterologija, neurologija, dermatologija, pulmonologija, psichiatrija, odontologija, otorinolaringologija, endokrinologija, kardiologija, ginekologija, nefrologija), ligonio amžius (pediatrija, gerontologija), ligą sukeliančių veiksnių ypatybės (infekcinės ligos, alergologija, profesinės ligos, onkologija, dietologija), diagnostikos ir gydymo metodai (radiologija, reabilitologija, anesteziologija).
Istorija
Nuo senų senovės buvo kaupiamos ir iš kartos į kartą perduodamos žinios apie gydymo būdus, augalinės, gyvūninės, mineralinės kilmės vaistines medžiagas, magiškas gydymo priemones ir būdus, užkalbėjimų, įtaigos metodus (liaudies medicina).
Egipto, Asirijos, Babilonijos, Indijos ir Kinijos gydytojai taikė racionalius gydymo būdus ir naudojo vaistines medžiagas. 4000–1700 pr. Kr. buvo daroma kaukolės trepanacija, cezario pjūvis, embriotomija, daug reikšmės teikta higienos priemonėms, dietai, masažui, vandens procedūroms. 3000 pr. Kr. Mesopotamijoje šumerai plombavo dantis, apie 1550 Egipte parašytas vadinamasis Eberso papirusas apie vidaus ligas. Susiformavo žmogaus anatomijos ir fiziologijos pirmosios žinios. Antikos laikais ypač sparčiai medicina plėtojosi senovės Graikijoje. Kretos mokyklos atstovas Alkmedonas (6 a. pr. Kr. pab.–5 a. pabaiga) paskelbė teiginių apie ligų patogenezę, šios mokyklos teiginys priešingą gydyk priešingu tapo vėlesnių amžių teorijos ir praktikos pagrindu. Graikų filosofas Demokritas sukūrė patologijos teoriją, kuri teigė, kad žmogaus organizmas, kaip ir visi kiti kūnai, sudarytas iš atomų, pakitus tarpams tarp jų, susergama.
freska Galenas ir Hipokratas (12 a., Anagni)
Hipokrato priesaikos tekstas (12 a.)
Hipokratas suformulavo humoralinę teoriją, kuri teigė, kad liga atsiranda dėl organizmo skysčių pusiausvyros ir cirkuliacijos sutrikimų; svarbią reikšmę ligoms atsirasti teikė aplinkos ir gyvensenos įtakai. Aleksandrijos gydytojai Herofilas ir Erasistratas atliko pirmuosius eksperimentus, įrodančius, kad smegenys yra mąstymo organas, aprašė skirtingas kraujagysles – arterijas (kurios pulsuoja) ir venas. Apie 322 Aleksandrijoje įsteigta medicinos mokykla. Romos gydytojas Galenas 2 a. apibendrino daugelio medicinos šakų žinias, bandė sudaryti gydymo mokslo sistemą, teigė, kad anatomija yra medicinos mokslo pagrindas. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais labai pažangi medicina buvo Rytų šalyse; ypač reikšmingas Avicenos veikalas Medicinos kanonas (Quanun, 1025), kuriame susistemintos tų laikų medicininės žinios.
Europą veikalas pasiekė 12 a. ir iki 18 a. pabaigos laikytas vienu autoritetingiausių medicininių žinių šaltiniu. 12 a. Europoje imta steigti universitetus, kuriuose mediko specialybės buvo mokomasi 10 metų. A. Vesalius (Belgija), pradėjęs skrosti lavonus, įrodė, kad Galeno anatomija klaidinga, aprašė žmogaus kūno sandarą ir funkcijas. Svarbūs medicinai buvo G. Fracastoro (1478–1553, Italija) teiginiai apie infekcines ligas. W. Harvey (Anglija) 1628 atrado kraujo apytaką ir sukūrė fiziologijos pagrindus. S. Santorio (1561–1636, Italija) tyrė žmogaus organizmo medžiagų apykaitą ir išplėtojo patologijos teoriją, kuri ligos priežastimi laikė organizmo mažiausių dalelių judėjimo sutrikimą. Su G. A. Borelli (1608–79, Italija) ir R. Descartes’u (1596–1650, Prancūzija) jis pagrindė jatrofizinę medicinos kryptį, kuri visus gyvybinius procesus aiškino fizikos dėsniais.
Didelę reikšmę medicinos raidai turėjo A. van Leeuwenhoeko (Olandija) patobulintas mikroskopas – M. Malpighi (Italija) juo atrado kapiliarinę kraujotaką. 18 a. atsirado daug medicinos teorijų, aiškinančių ligų priežastis ir nurodančių gydymo principus: F. Hoffmannas (1660–1742, Vokietija), judėjimą laikė gyvybės esme, S. Hahnemannas (1755–1843, Vokietija) sukūrė homeopatinę teoriją, aiškinančią, kad panašų reikia gydyti panašiu (similis similibus curat). Šioms metafizinėms sistemoms prieštaravo eksperimentinių žinių šalininkai. H. Boerhaave (1668–1738, Olandija), Chr. W. Hufelandas (1762–1836, Vokietija), M. Mudrovas (1776–1831, Rusija), T. Sydenhamas (1624–89, Anglija) taikė stebėjimo prie ligonio lovos metodą. J. O. de La Mettrie (1709–51) ir P. J. G. Cabanisas (1757–1808, abu Prancūzija), panaudodami gamtos mokslų žinias, pagrindė bandymais įrodytą fiziologinį požiūrį į organizmą ir ligą. Klinikinio stebėjimo ir pomirtinio skrodimo duomenis lygino G. B. Morgagni, M. F. X. Bichat, N. Pirogovas, K. von Rokitansky, R. Virchowas – tai padėjo susiformuoti patologinei anatomijai ir histologijai. Normalias ir sutrikusias organizmo funkcijas eksperimentiškai tyrė F. Magendie (1783–1855, Prancūzija), J. P. Mülleris.
E. Jenneris pirmą kartą skiepijo Jamesą Phippsą (1796 05 14)
E. Jenneris sukūrė ir 1796 pirmą kartą panaudojo raupų vakciną. Sukurta naujų objektyvaus fizinio tyrimo metodų: perkusija (L. Auenburgeris, 1761, Austrija), auskultacija (R. T. H. Laennecas, 1819, Prancūzija), klinikinė termometrija (L. Traube). Sukurta endoskopų: ausies veidrodėlis su reflektoriumi (Ph. Bozzini, 1807, Italija), ezofagoskopas ir gastroskopas (J. Mikuliczius-Radeckis, 1881, Lenkija), rektoskopas (N. A. Kelly, 1895, Jungtinės Amerikos Valstijos), bronchoskopas (G. Killianas, 1897, Vokietija). R. Virchowas 1858 sukūrė ląstelinę patologijos teoriją, kuri, nors ir pervertino ląstelės reikšmę, neigė organizmo vienovę ir centrinės nervų sistemos reikšmę, padėjo sukaupti daug žinių apie organų ir ląstelių sandaros bei medžiagų apykaitos pakitimus, navikinį procesą.
C. Bernard’as sukūrė eksperimentinės farmakologijos ir toksikologijos pagrindus, pradėjo tirti patologinių procesų dinamiką. I. Sečenovas, S. Botkinas (1832–89), I. Pavlovas (visi Rusija) išaiškino centrinės nervų sistemos ir viso organizmo veiklos dėsnius. 19 a. antra pusė medicinos istorijoje dėl didelių mikrobiologijos laimėjimų vadinama bakteriologijos era.
L. Pasteuras ir R. Kochas išaiškino kai kurių infekcinių ligų priežastis. Sukurti imunologijos mokslo pagrindai: I. Mečnikovas sukūrė fagocitozės, P. Erlichas – humoralinio imuniteto teoriją. Atrasta daugelio infekcinių ligų sukėlėjai: grįžtamosios šiltinės (O. Obermeyeris, 1868, Vokietija), juodligės, tuberkuliozės, choleros (R. Kochas, 1877, 1882, 1883), gonorėjos (A. Neisseris, 1879, Vokietija), vidurių šiltinės (K. J. Eberthas), maliarijos (A. Laveranas), stabligės (A. Nicolaieris, 1884, Vokietija), difterijos (T. Klebsas ir F. Löffleris, 1883–84, abu Vokietija), bruceliozės (G. Brusas, 1886, Didžioji Britanija), maro (A. Yersinas, Prancūzija, ir S. Kitasato, Japonija, 1894), leišmaniozės (P. Borovskis, 1898, Rusija, C. B. Leishmanas, 1901, Didžioji Britanija), sifilio (F. R. Schaudinnas, 1905, Vokietija), kokliušo (J. Bordet ir O. Gengou, 1906, abu Belgija), dėmėtosios šiltinės (H. T. Rickettsas ir S. von Prowazekas).
L. Pasteuras savo laboratorijoje (1870)
Pradėta plačiai naudoti eterio (W. T. Mortonas) ir chloroformo (G. Simpsonas, 1847, Didžioji Britanija) narkozė. E. von Bergmannas (Vokietija) 1890 pradėjo naudoti aseptiką. Filtruojamųjų virusų atradimas (D. Ivanovskij) padėjo pagrindus virusologijai, M. Pettenkoferis (1818–1901, Vokietija), J. Snow (1813–58, Didžioji Britanija) sukūrė higienos pagrindus, pradėta tirti aplinkos veiksnių įtaka žmogaus sveikatai. Rentgeno spindulių atradimas (W. C. Röntgenas) davė pradžią radiologijai. Natūralaus radioaktyvumo atradimas (M. ir P. Curie, 1898, Prancūzija) ir branduolinės fizikos tyrimai lėmė radiobiologijos ir tolesnę radiologijos (radioaktyviųjų izotopų naudojimo tyrimams bei navikams gydyti) plėtotę. K. Landsteineriui 1900 nustačius izohemagliutinacijos dėsnį ir J. Janský (Čekija) 1907 – kraujo grupes, pradėta plačiai taikyti kraujo perpylimą. 1902 C. Richet atrado anafilaksiją, 1903 N. M. Arthusas (Prancūzija) – imuninių kompleksų lemiamą alergiją. C. Pirquet (Austrija) 1907 aprašė alergines reakcijas, sukūrė odos mėginį tuberkuliozei diagnozuoti. 20 a. pradžioje P. Erlicho sukurti chemoterapijos pagrindai, A. Borrelio (Prancūzija) 1903 iškelta virusinės vėžio prigimties teorija, F. P. Rouso (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1911 vėžį sukeliančių virusų atradimas paskatino onkologijos raidą.
A. Flemingas savo laboratorijoje (1943, Londonas)
20 a. sukurta elektroninių metodų ir prietaisų, leidžiančių stebėti biologinius procesus, registruoti organų ir sistemų funkcijas, valdomų aparatų, atliekančių įvairių organų darbą (pvz., dirbtinis inkstas, dirbtinė kraujo apytaka), reguliuojančių organizmo funkcijas per sudėtingas operacijas, narkozę. C. Calmette’as ir C. Guerinas (Prancūzija) 1922 sukūrė vakciną nuo tuberkuliozės. Insulino atradimas 1921 (J. Macleodas, C. H. Bestas ir F. G. Bantingas, visi Kanada) padėjo sėkmingai gydyti cukrinį diabetą, 1929 penicilino (A. Flemingas) – daugelį infekcinių ligų (H. W. Florey ir E. B. Chainas), 1944 streptomicino (S. Waxmanas, Jungtinės Amerikos Valstijos) – tuberkuliozę. Sukurta hematologijos tyrimo metodų: kaulų čiulpų punkcija (M. Arinkinas, 1927, SSRS), radioizotopinė diagnostika (H. Blumgartas ir S. Weissas, 1925, Jungtinės Amerikos Valstijos), įdiegta į kliniką kombinuotoji citostatinė leukemijų terapija.
Susintetinta naujų antibiotikų rūšių (sulfanilamidas 1936, chloramfenikolis 1947, chlortetraciklinas 1948, cefalosporinai 1960, chinolonai 1962 ir kita). Efektyvi narkozė, antibakterinė terapija, dirbtinės kraujo apytakos aparatų sukonstravimas, imunologijos laimėjimai išaiškinant transplanto atmetimo reakcijas ir imunologinės tolerancijos procesus paskatino organų persodinimą – 1950 pradėta transplantuoti kepenis, inkstus, rageną, 1967 C. Barnardas pirmasis sėkmingai persodino žmogaus širdį žmogui.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje paspartėjo naujų diagnostikos prietaisų kūrimas (sukurti kompiuterinės tomografijos, magnetinio branduolių rezonanso aparatai), lazerių naudojimas medicinoje, sukurta naujų vaistų bronchinei astmai, vėžiui, psichikos ligoms gydyti, pradėta plačiai taikyti imunoterapija, kamieninių ląstelių terapija, endoskopinė chirurgija. Išaiškinta daug imunologinių mechanizmų, ląstelių funkcijų, atrasta naujų metodų genetiniams sutrikimams nustatyti, sukurta naujų vakcinų nuo kai kurių infekcinių, onkologinių ligų.
1