medicinos mokslas Lietuvoje

pirmoji medicininė knyga – S. Simonijaus Medicinos ir gamta-moksliniai komentarai apie tai, kas parašyta (1584, Vilniaus universiteto biblioteka)

Vilniaus universiteto 1781–82 mokslo metų paskaitų tvarkaraščio viršelis (Vilniaus universiteto biblioteka)

medicnos mókslas Lietuvojè

Medicinos užuomazgos Lietuvoje

Lietuvoje ilgus amžius liaudies medicinos priemonėmis – žolių, lapų antpilais ir nuovirais, tepalais, šlapimu, saulės ir vandens procedūromis, t. p. užkalbėjimais, užkerėjimais, amuletais – ligas gydė liaudies gydytojai. Daugelis ligų buvo gydoma pirtyje, vanojant ir masažuojant; pirtyje ligoniams dėdavo taures, nuleisdavo kraują, šalindavo nuospaudas, atstatydavo išnirusius sąnarius. Nuo 15 a. pabaigos Lietuvos miestuose pradėjo kurtis amatų cechai, 1509 įkurtas Vilniaus barzdaskučių-chirurgų cechas, kuris ėmė konkuruoti su pirtininkais. Jo nariai mokėjo atlikti kai kurias operacijas – nuleisti kraują, gydyti žaizdas, kaulų lūžius ir išnirimus, dėti taures, traukti dantis. Šio cecho nuostatuose reglamentuojamas barzdaskučių mokymas: 3 metus būdavo mokinys, dar vienus – pameistrys; vėliau pameistrys laikydavo egzaminą, kurį išlaikęs tapdavo meistru. Meistras suteikdavo pagalbą savo kirpykloje, ligonio namuose ar netgi turgaus aikštėje. Ilgainiui barzdaskučių mokymas tapo sudėtingesnis: pameistriai turėdavo keliauti po kitų šalių cechus, semtis patirties, grįžę į Vilnių – laikyti egzaminą. Barzdaskučiai sėkmingai konkuravo ir su diplomuotais gydytojais, atvykstančiais į Lietuvą nuo 14 a. pabaigos–15 a. pradžios, gyvendavusiais karaliaus ir didikų šeimose. Jie buvo Vakarų Europos universitetus baigę vidaus ligų gydytojai teoretikai, rėmėsi žiniomis iš knygų, bet ne ligonio stebėjimu, todėl dažnai, nors ir turėdami savo namuose gyvenančius gydytojus, susirgę valdovai kviesdavosi barzdaskučius.

Pirmąjį Lietuvoje gyvenantį gydytoją, Jokūbą, 15 a. turėjo Jogaila. 15–16 a. Lietuvos kunigaikščių dvaruose gyveno garsūs gydytojai Jonas Zaleskis, Martynas iš Dušnikų (Dušnickis), Jonas Benediktas, Tomas iš Kauno, G. J. Ritikas-Lauchenas. Mirus S. Batorui jo gydytojai Nicolu Bucello ir Simonas Simonijus pirmieji Lietuvoje išskrodė lavoną.

Pirmąsias knygas medicinos klausimais Vilniuje 1584 lotynų kalba išspausdino Simonas Simonijus: Medicinos ir gamtamoksliniai komentarai apie tai, kas parašyta (Commentariola medica et physica ad aliquot scripta) ir Apie penkių migdolų galią stabdant girtumą (De vi quinque amygdalarum in ebrietate retardanda 1584).

16 amžiuje pradėtos steigti ligoninių tipo įstaigos – špitolės, kuriose buvo globojami paliegę, beturčiai žmonės, senukai. Špitolės buvo išlaikomos iš aukų. Pirmąją 10 lovų Šv. Jobo ir Marijos Magdalenos špitolę Vilniuje apie 1514 įkūrė Martynas iš Dušnikų; joje buvo vaistinė, virtuvė, koplyčia; dirbo vienas prižiūrėtojas. Netrukus, 1519, atidaryta špitolė Kaune, 1536 – Šv. Trejybės špitolė Vilniuje. 1635 vienuoliai bonifratrai Vilniuje įkūrė Šv. Kryžiaus špitolę sergantiesiems psichikos ligomis; tai buvo pirmoji psichiatrijos ligoninė Lietuvoje, ji veikė iki 1915. 18 a. kai kurios špitolės tapo stacionariomis gydymo įstaigomis, jų pagrindu kūrėsi ligoninės, kitos tapo prieglaudomis. 18 a. pabaigoje špitolėmis pradėjo rūpintis valstybė, 1792 padarytos tam tikros reformos. 1799 Špitolių komisija panaikino kai kurias nuskurdusias Vilniaus špitoles, jų turtas ir inventorius atiteko Šv. Pilypo ir Jokūbo špitolei, kuri pavadinta Generaline Šv. Jokūbo ligonine. 50 lovų buvo skirta gydymui, numatyti medicinos darbuotojai: gydytojas, du pagalbininkai, felčeris, sanitarai ir sanitarės. Ligoninės personalo veiklos reglamentas ir ligonių gulėjimo taisyklės buvo išdėstytos specialiuose nurodymuose, kuriuos parašė Elijus Einholmas.

Medicinos mokslo pradininkai Lietuvoje

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (Collegium medicum) įkurtas 1781 11 24 (pirmasis dekanas – S. L. Bizijas). Prie fakulteto buvo prijungta Gardino medicinos mokykla, į Vilnių pervežti jos įrenginiai ir botanikos sodo augalai. J. Briotet Medicinos fakultete įkūrė anatomijos muziejų. Medicinos fakulteto dėstytojai kartu buvo ir atskirų medicinos mokslo šakų pradininkai Lietuvoje: S. L. Bizijas – mokslinės anatomijos ir fiziologijos, J. E. Gilibert’as – farmacijos ir gamtos mokslų (prie Vilniaus universiteto įsteigė botanikos sodą, tyrė ir aprašė Lietuvos augaliją), L. H. Bojanus – įžymus gamtininkas evoliucionistas lyginamosios anatomijos pradininkas, pirmosios litografijos prie Vilniaus universiteto autorius.J. P. Frankas ir jo sūnus J. Frankas plėtojo klinikinės medicinos mokslą, diegė praktines jo naujoves, buvo socialinės medicinos, sanitarinės statistikos, higienos pradininkai, reformavo gydytojų rengimo tvarką ir metodiką, steigė labdaringas šalpos ir gydymo įstaigas, rūpinosi nepasiturinčiais studentais. Užsienio dėstytojai išugdė daug vietinių mokslininkų: chirurgus J. F. Niszkowski, V. Pelikaną, K. Porcijanką, auskultacijos pradininką terapeutą F. Rimkevičių, skiepijimo nuo raupų pradininką A. L. Bécu, fiziologą M. Homolickį, okulistą V. Herberskį ir kitus, kurie savo darbais išgarsino Vilniaus universitetą Europoje. J. P. Franko iniciatyva 1805 Vilniuje įkurta Terapijos klinika. Joje buvo 2 palatos po 6 lovas (vyrams ir moterims). Ligonius slaugė universiteto lėšomis samdomos slaugės; gydė klinikos profesoriaus vadovaujami baigiamojo kurso studentai. 1807 prie klinikos atidaryta ambulatorija, teikianti nemokamą medicininę pagalbą nepasiturintiems Vilniaus miesto ir apylinkių gyventojams. 1808 atidaryta Chirurgijos klinika su 2 palatomis ir operacine. Ligonius, stebint studentams, operuodavo profesorius; lengvesnes operacijas profesoriaus arba adjunkto prižiūrimi atlikdavo ir studentai. 1815 įsteigta Akušerijos klinika, kurioje vykdavo akušerijos pratybos.

Medicinos mokslo formavimasis 19 a.–20 a. pradžioje

19 a. pradžioje Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas buvo vienas geriausių Europoje, tęsė Vakarų šalių medicinos tradicijas, diegė jos mokslo naujoves, garsėjo Vakcinacijos (įkurtas 1808) ir Motinystės (įkurtas 1809) institutais. Vakcinacijos institute buvo gaminama raupų vakcina, skiepijama nuo raupų, studentai mokomi skiepijimo metodikos. Motinystės institute buvo teikiama nemokama medicininė ir materialinė pagalba nepasiturinčioms Vilniaus gimdyvėms, mirus gimdyvei buvo globojamas naujagimis.

Prasidėjus 1831 sukilimui dalis Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų įsitraukė į sukilėlių gretas, todėl 1832 caro Nikolajaus įsakymu universitetas buvo uždarytas, bet Medicinos fakultetas, trūkstant gydytojų Rusijos kariuomenei, pertvarkytas į atskirą mokymo įstaigą –Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, rengiančią medicinos, farmacijos ir veterinarijos specialistus. 1832–42 akademiją baigė apie 700 absolventų. Prie jos veikė Akušerijos ir Veterinarijos mokyklos, kurias 1832–42 baigė apie 420 specialistų. 1781–1842 Lietuvoje parengta apie 1500 gydytojų, apginta apie 240 medicinos daktarų disertacijų.

Pirmąją medicinos daktaro disertaciją 1785 apgynė K. Virionas. 1842 uždarius akademiją medicinos mokslo centru tapo 1805 J. Franko iniciatyva įkurta Vilniaus medicinos draugija. Ji rinko duomenis apie krašto gyventojų sergamumą, ligų gydymo būdus, diegė naujus mokslo atradimus, buvo skaitomi pranešimai medicinos mokslo sričių įvairiomis temomis, dalijamasi patirtimi, tobulinama medicinos, chirurgijos ir vaistininkystės pagalba gyventojams. Draugijos pastangomis įkurti ir veiksmingai dirbo Vakcinacijos ir Motinystės institutai.

1847 Vilniuje pirmą kartą panaudota eterio narkozė. 1849 siaučiant choleros epidemijai Vilniaus medicinos draugijos nariai, buvę Vilniaus universiteto profesoriai A. F. Adamovičius, A. Abichtas, A. Velkas, F. Rimkevičius, J. Koženiauskas parengė instrukciją, kaip apsisaugoti nuo choleros, jų iniciatyva 19 a. pabaigoje Vilniuje pradėti vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbai. 1885 visuomenės sveikatos, miesto aplinkos sanitarijos problemoms spręsti prie draugijos įkurta Sanitarijos sekcija. 1886 P. Bagenskis prie Savičiaus ligoninės įkūrė Raupų skiepijimo veršidę, kurioje gaminta vakcina ir ja skiepyti gyventojai. 1887 įkurta Bakteriologijos ir chemijos laboratorija, 1897 – L. Pasteuro stotis, 1898 – Dezinfekcijos kamera, kuria intensyviai naudotasi 1905–06 per dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijas. 1908 atidaryta miesto analitinė stotis bendriems cheminiams ir vandens tyrimams atlikti.

20 a. pradžioje dėl didelio sergamumo tuberkulioze Rusijoje (kasmet nuo ligos mirdavo daugiau negu 400 000 gyventojų), Vilniuje, Sankt Peterburgo pavyzdžiu, 1912 ir 1913 organizuoti renginiai, pavadinti Baltosios gėlelės diena. Jų metu skaitytos paskaitos, spausdinti pranešimai, iškabinti plakatai lietuvių, lenkų, rusų ir žydų kalbomis, supažindinantys su tuberkuliozės profilaktika. Per renginius surinktomis lėšomis 1913 Pohuliankos (dabartinėje J. Basanavičiaus) gatvėje Vilniuje įkurta ambulatorija sergantiesiems tuberkulioze su laboratorija ir vaistine bei labdaringa vasaros sanatorija, kurioje galėjo gydytis 52 žmonės.1919 Lenkijai okupavus Vilniaus kr. Vilniuje 1919–39 veikė S. Batoro universitetas. Jame studijavo labai mažai lietuvių (iki 3 %), nes jų priėmimas buvo specialiai ribojamas: į Medicinos fakultetą per metus buvo priimami tik 2–3 lietuviai. Tarp baigusiųjų buvo ir vėliau nepriklausomoje Lietuvoje išgarsėję medicinos šviesuoliai P. Čibiras, M. Horodničienė, P. Norkūnas. 1923 Medicinos fakultete įkurta K. W. Karaffos-Korbuto vadovaujama Higienos katedra. 1927–30 vykdyta visuomenės sanitarinė akcija kovai su tuo metu paplitusiomis infekcinėmis ligomis – trachoma, tuberkulioze, vidurių šiltine, dizenterija (vienas iniciatorių – gydytojas C. Šabadas). Ypač daug reikšmės teikta trachomos profilaktikai; akcijai vadovavo L. Rostkowskis. Buvo organizuoti kovos su trachoma gydytojų būriai, kurie tikrindavo gyventojų, daugiausia besimokančio jaunimo ir šauktinių, sveikatą. Vietinės valdžios atstovams, mokytojams, inteligentams ir ūkininkams buvo skaitomos paskaitos apie trachomos profilaktiką. 1927–30 trachoma sirgo 2,9–6 % moksleivių ir šaukiamojo amžiaus jaunuolių, ji sudarė 33,4 % akių ligų. Šiuos duomenis tyrė ir apibendrino Vilniaus medicinos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkas H. Rudzińskis monografijoje Visuomenės sveikata Vilniaus krašte (Zdrowotność publiczna na Wileńszczyżnie, 1931). Trachomos galutinai įveikti nepavyko, todėl 1937 universitetas Vilniaus vaivadijos gydytojams surengė tobulinimosi kursus trachomos gydymo klausimais. Medicinos fakultete 1919–39 dirbo žymūs mokslininkai – A. Januszkiewiczius, W. K. Jasińskis, K. Michejda, A. Safarewiczius, J. Ziemackis ir kiti. Iki 1938 buvo parengti 1185 gydytojai ir 442 farmacininkai; medicinos studentai sudarė apie 25 % visų universiteto studentų. Nuo 1934 Vilniuje lenkų kalba leistas žurnalas Higienos archyvas (Archiwum Higieny), nuo 1925 –Vilniaus medicinos draugijos užrašai (Pamiętniki Wileńskiego Towarzystwa Lekarskiego).

Medicinos mokslas nepriklausomos Lietuvos metais (1918–1940)

Atkūrus Lietuvos valstybę 1920 Kaune įkurti Aukštieji kursai, 1922 atidarytas Lietuvos (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) universitetas. Medicinos fakultete įsteigti Medicinos, Farmacijos, Stomatologijos (Odontologijos) ir Veterinarijos skyriai. 1929–30 pastatyta Akių ir ausų, nosies ir gerklės ligų klinika, 1931–32 – Teorinės medicinos rūmai, 1937–39 – Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Medicinos fakultete dirbo žymiausi to meto medicinos specialistai: P. Avižonis, K. Buinevičius, A. Hagentornas, A. Jurgeliūnas, J. Karuža, V. Kuzma, V. Lašas, P. Mažylis, P. Raudonikis, P. Radzvickas, B. Šiaulys, E. Vinteleris, J. Žilinskas. Buvo tiriama trachomos diagnostika, gydymas ir epidemiologija, aklųjų globos klausimai (P. Avižonis), Lietuvos gyventojų mityba, alergijos problemos (V. Lašas), inkstų ir šlapimtakių plastinių operacijų metodai (V. Kuzma), reumato patogenezė (J. Kupčinskas), lietuvių anatominiai ir antropologiniai ypatumai (J. Žilinskas). Kauno ligoninėse veikė universiteto klinikos, kuriose buvo perimami nauji gydymo metodai, dirbamas mokslinis darbas. Daug pasiekta pilvo chirurgijos, ypač skrandžio ir tulžies takų, urologijos ir traumatologijos srityse. Išleista vadovėlių studentams lietuvių kalba, sukurti lietuvių mokslinės medicinos terminijos pagrindai (P. Avižonis). 1924–40 Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą baigė apie 1200 specialistų, apginta 14 medicinos daktaro disertacijų. 1920 Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos krašto) veikė 27 ligoninės, kuriose buvo 1215 lovų, dirbo 216 gydytojų ir 98 odontologai; 1939 – 81 ligoninė su 5092 lovomis, dirbo 1446 gydytojai ir 686 odontologai. 1919–40 veikė Kauno medicinos draugija, 1924–40 Lietuvos gydytojų sąjunga. 1920–40 leistas žurnalas Medicina.1939 Lietuvai atgavus Vilnių imta gaivinti ir lietuvišką Vilniaus universitetą, kuris laikinai turėjo vadovautis Vytauto Didžiojo universiteto statutu. 1940 SSRS okupavus Lietuvą visos medicinos mokslo įstaigos nacionalizuotos. 1940 Vilniaus universiteto senatas pavedė V. Kuzmai sudaryti komisiją Medicinos fakultetui atkurti, į Medicinos skyrių buvo priimti 124, Farmacijos – 99 studentai. Vokietijos okupacijos metais 1942 įsteigtas Stomatologijos skyrius. 1943 uždarius Vilniaus universitetą Medicinos fakulteto patalpose veikė karo ligoninė. Mokslas buvo tęsiamas slaptai kai kuriuose fakultetui priklausančiuose pastatuose ir profesorių butuose.

Medicinos mokslas Lietuvoje 1944–1990

1944 SSRS vėl okupavus Lietuvą atkurto Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu paskirtas J. Kairiūkštis. 1945 sukurta valstybinė sveikatos apsaugos sistema, įvesta nemokama medicinos pagalba. 1945 įkurtas Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas (nuo 1966 Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas), 1948 – Tuberkuliozės institutas, 1957 – Onkologijos institutas, išplėstas Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos institutas. Reikalauta itin greito praktinio tyrimų efekto, tad mokslinė veikla buvo labiau taikomojo pobūdžio. 1947–51 Vilniaus universitete veikė Farmacijos skyrius, nuo 1959 – vakarinis Pediatrijos skyrius, nuo 1962 – Sanitarijos ir higienos skyrius ir Gydytojų tobulinimosi fakultetas. 20 a. 7 dešimtmetyje Vilniaus universiteto Medicinos fakultete susiformavo terapeutų mokykla (M. Marcinkevičius, M. Krikštopaitis, L. Laucevičius, Ch. Kibarskis ir kiti). Chirurgas P. Norkūnas ir jo mokiniai (A. Pronckus, P. Narbutas ir kiti) plėtojo pilvo, A. Sučila – krūtinės ląstos chirurgijos teoriją ir praktiką. A. J. Marcinkevičiui 1962 įkūrus Probleminę širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratoriją Lietuvoje pradėta plėtoti širdies ir kraujagyslių chirurgija (V. J. Sirvydis, G. Uždavinys, D. Kavoliūnas, V. J. Triponis ir kiti). V. Kviklio iniciatyva imtasi mokyklinės, darbo ir aplinkos higienos tyrimų. S. Pavilonis, tęsdamas J. Žilinsko tradicijas, atgaivino lietuvių antropologijos tyrimus. Ištirtas ilgas lietuvių populiacijos augimo ir brendimo laikotarpis, spręstos svarbiausios žmogaus biologijos problemos. 1960 H. Polukordas (su kitais) įkūrė tarpfakultetinę Vaistų sintezės laboratoriją. D. Mikalauskaitė tęsė V. Lašo pradėtus Lietuvos gyventojų mitybos tyrinėjimus.

1950 iš perorganizuoto Kauno universiteto įkūrus Kauno medicinos institutą (KMI), jame veikė Terapijos, Farmacijos ir Stomatologijos fakultetai. 1950–52 J. Kupčinskas KMI sukūrė reumatologų mokyklą, pasiūlė naujų tuberkuliozės diagnostikos būdų. 1953–84 Z. Januškevičius KMI kūrė Kauno kardiologų mokyklą. Jo iniciatyva kardiologijoje pradėta taikyti kibernetikos, matematikos ir skaičiavimo technikos metodai, sukurta nuosekli kovos su išemine širdies liga sistema. 1959 prie KMI įkurta Centrinė mokslinė tiriamoji laboratorija, 1969 petvarkyta į Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos institutą (vadovas J. Blužas), jame sukurta ir įdiegta reabilitacijos sistema persirgusiesiems miokardo infarktu. KMI buvo tiriama lėtinių neinfekcinių ligų epidemiologija, profilaktika, tobulinami jų gydymo ir diagnostikos metodai, prognozuojama šių ligų eiga, tiriamas audinių ir organizmo struktūrinis ir funkcinis stabilumas, imuninis reaktyvumas, sveikatos apsaugos, higienos klausimai. A. Smailys eksperimentiškai pagrindė defibriliacijos taikymą klinikinėje praktikoje, A. Lukoševičiūtė pirmoji Lietuvoje pritaikė defibriliaciją širdies ritmo sutrikimams gydyti. 1978 J. Danio iniciatyva įkurtas SSRS MA Endokrinologijos instituto Kauno filialas, 1978–91 Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje įsteigti Endokrinologijos skyriai. Įdiegta skydliaukės ligų diagnostikos ir gydymo naujų metodų, apibendrinti sergančiųjų reumatu reaktyvumo pokyčiai, atsirandantys gydymo laikotarpiu. 1983 Kaune įkurtas pirmasis Lėtinių neinfekcinių ligų pirminės profilaktikos centras (vadovė A. Baubinienė), jame parengta kompleksinė ligų profilaktikos ir sveikatos stiprinimo programa. 1985 įkurtas Motinos ir vaiko sveikatos apsaugos institutas.Buvo įkurti įvairių medicinos specialybių mokslo, mokymo ir profilaktikos centrai, aprūpinti modernia to meto medicinos įranga, kurie metodiškai vadovavo atitinkamos medicinos krypties tarnybai, juose buvo gydomi ligoniai, kuriems reikėjo labai specializuoto gydymo. 1985 veikė 18 respublikinių medicinos mokslo, mokymo, profilaktikos ir gydymo centrų: Kardiologijos (vadovas J. Blužas), Neurochirurgijos (L. Klumbys), Širdies elektrinės stimuliacijos (J. Brėdikis), Širdies ir kraujagyslių chirurgijos (A. J. Marcinkevičius), Inkstų transplantacijos (vadovas B. Dainys) ir kiti. KMI 1950–85 parengta apie 8500 gydytojų, 1980 stomatologų, 2158 provizoriai, 67 biofizikai. 1985 medicinos mokymo ir mokslo įstaigose dirbo apie 850 mokslo darbuotojų, iš jų daugiau kaip 90 mokslo (habilituotų) daktarų ir apie 600 medicinos kandidatų (daktarų). Vilniaus universiteto Medicinos fakultete 1945–90 parengta 5516 gydytojų. 1985 KMI veikė 37 medicinos draugijos. Nuo 1956 buvo leidžiamas žurnalas Sveikatos apsauga, nuo 1962 tęstinis aukštųjų mokyklų mokslo darbų leidinys Medicina.

Medicinos mokslas po nepriklausomybės atkūrimo

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta Lietuvos aukštųjų medicinos studijų reorganizacija pagal Europos Sąjungos modelį. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą sudaro 4 katedros, 3 institutai, 12 klinikų, vienijančių 55 centrus, skyrius ir laboratorijas, t. p. Mokomoji eksperimentinės chirurgijos ir patologinės fiziologijos laboratorija. Prie Vilniaus universiteto veikia Eksperimentinės ir klinikinės medicinos bei Onkologijos institutai. Universitetinių (klinikinių) ligoninių statusą turi 7 Vilniaus miesto ligoninės. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete rengiami ergoterapijos, kineziterapijos, medicinos, medicininės biologijos, odontologijos, slaugos ir visuomenės sveikatos specialistai. 1990 įsteigta rezidentūra, kurios trukmė (2–5 metai) priklauso nuo pasirenkamos specialybės.

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete tiriama žmogaus genomo įvairovė, jos kilmė, istorinė raida ir fenotipinė raiška, vertinama Lietuvos populiacijos genofondo struktūra, lietuvių etnolingvistinių grupių tarpusavio genetinis ryšys, t. p. ryšys su kitomis Europos populiacijomis (G. Česnys, R. Jankauskas, V. Kučinskas, J. Tutkuvienė), žmogaus ir visuomenės sveikata, gyventojų, gyvenančių ir dirbančių nepalankioje aplinkoje požiūris į savo sveikatą ir jų gyvenimo kokybė (G. Šurkienė, R. Stukas), motinos ir vaiko sveikata, vaisiaus ir naujagimio augimą lemiantys veiksniai, vaikų infekcinės, alerginės, imuninės ir medžiagų apykaitos ligos, naujagimių mirtingumo biologiniai ir socialiniai veiksniai, vaikų raidos, elgesio ir psichikos sutrikimų paplitimas (G. S. Drąsutienė, D. Pūras, A. Raugalė), renkami, sisteminami ir apibendrinami duomenys apie Lietuvos medicinos ir biotechnologijų etiką (E. Gefenas). Nagrinėjamos ligų etiopatogenezės, diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir prevencijos problemos, tobulinami naujagimių ir kūdikių širdies chirurgijos metodai, tiriamas aortos ir plaučių arterijos homotransplantacijų taikymas įgimtų širdies ydų chirurgijoje, tobulinami širdies plastinių operacijų metodai (V. Sirvydis, G. Uždavinys), tiriama ankstyvoji aterosklerozė, jos mechanizmai, rizikos veiksniai, jų svarba širdies ir kraujagyslių ligų patogenezei (A. Laucevičius), tiriama kepenų ir kasos persodinimo metodika (Z. A. Kučinskienė, K. Strupas), stomatognatinės sistemos ligų paplitimas Lietuvoje (I. Balčiūnienė), virusinių hepatitų A, B, C ir ŽIV infekcijos epidemiologija, diagnostika ir gydymas (A. Ambrozaitis).

Kauno medicinos universiteto (iki 1989 KMI, 1989–98 Kauno medicinos akademija) studijų reforma vyksta nuo 1990. Prie veikusių 3 (Medicinos, Stomatologijos ir Farmacijos) dar įkurti 2 fakultetai – 1990 Slaugos (rengia slaugos, kineziterapijos, ergoterapijos ir medicinos socialinių darbuotojų bakalauro studijų programos specialistus) ir 1994 Visuomenės sveikatos (rengia visuomenės sveikatos bakalaurus ir magistrus). 1990 prie Kauno medicinos universiteto prijungtos Kauno akademinės klinikos, 1991 – Endokrinologijos ir Kardiologijos institutai, 1992 įkurtas Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas, reorganizuotas Biomedicininių tyrimų institutas. Kauno medicinos universitete atliekami gyvųjų audinių funkcionavimo mechanizmų, širdies ir kraujagyslių sistemos atskirų dalių reaktyvumo tyrimai, ieškoma miokardo apsaugos priemonių, tiriamas širdies nepakankamumo chirurginis gydymas (A. Bertulis, A. Dumčius, E. Kėvelaitis, R. Lekas, J. Sapagovas, E. Širvinskas, A. Toleikis, R. Veteikis), tiriama Lietuvos gyventojų sveikata, gyvenimo kokybė, šalies sveikatos politikos raida, aplinkos veiksnių poveikis sveikatai (V. J. Grabauskas, R. Kalėdienė, J. Petrauskienė, A. Zaborskis). Kuriama informacinė visuomenės infrastruktūra, ieškoma naujų informacinėmis technologijomis pagrįstų diagnostikos metodų (R. Jurkevičius, A. Paunksnis, G. Varoneckas), vykdoma visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros analizė, tiriamas gyvųjų audinių funkcionavimas, ieškoma pagrindinių lėtinių ligų biožymenų ir jas sukeliančių biologinių veiksnių (V. Borutaitė, A. Kriščiukaitis, I. Misevičienė, K. Skauminas, A. Zaborskis). Tiriami belatakių liaukų ligų hormoninių ryšių reguliavimo mechanizmai ir sutrikimai, cukrinio diabeto patogenezė, imuninių, genetinių ir aplinkos veiksnių įtaka ligos etiologijai, profilaktikai ir gydymo strategijai, šeimos nevaisingumo endokrininės priežastys (D. K. Baliutavičienė, G. Kazanavičius, A. Krasauskienė, L. Lašas, D. Lašienė, V. Matulevičius, A. Norkus, R. Ostrauskas, L. Valius, S. A. Žindžius). Kaupiami duomenys apie širdies ir kraujagyslių sistemos morfologiją, fiziologiją, ligų atsiradimą ir eigą, kuriami ankstyvosios diagnostikos, profilaktikos, medikamentinio ir chirurginio gydymo, reabilitacijos metodai ir priemonės, ieškoma būdų sumažinti gyventojų sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis (R. Benetis, S. Domarkienė, P. Grybauskas, V. Lesauskaitė, D. Pangonytė). Atliekami virškinamojo trakto ir kepenų ligų, jų genetinių ir imunologinių ypatumų, ankstyvosios diagnostikos, profilaktikos, medikamentinio ir chirurginio gydymo metodų bei priemonių tyrimai (M. Kiudelis, L. Kupčinskas, J. Miciulevičienė, J. Pundzius). Siekiama nustatyti kvėpavimo organų, alerginių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą tarp Lietuvos gyventojų, įvertinti patogenezės mechanizmus, sąsajas su patologijos klinikine išraiška ir baigtimi, taikomi įvairūs gydymo metodai (J. Bojarskas, E. Juozaitytė, A. J. Kondrotas, R. Sakalauskas). Onkologijos tyrimų tikslas – ankstyva diagnostika ir įrodymais pagrįstas gydymas, onkologinių ligonių gyvenimo trukmės prailginimas, jų gyvenimo kokybės pagerinimas, vėžio prevencijos strategija (A. Basevičius, A. Boguševičius, R. Gailys, E. Juozaitytė, R. J. Kalesinskas, I. Misevičienė, J. Pundzius). Tiriama galvos smegenų kraujotaka, jos sutrikimai, insulto poveikis sveikatai ir gyvenimo kokybei, tobulinama galvos smegenų navikų diagnostika, klinikinių ir prognozės veiksnių įvertinimas, centrinės nervų sistemos navikų spindulinis, spiralinių navikų chirurginis gydymas (S. Lukoševičius, D. Obelienienė, V. Pauža, D. Rastenytė, R. S. Stropus, J. Šidiškis, A. Tamašauskas, E. Vaicekavičius, A. Valančiūtė). Rengiamos medicininės, socialinės, reabilitacijos ir slaugos programos ligoniams ir neįgaliesiems su biosocialiniais funkcijų sutrikimais (A. Kriščiūnas, V. Lesauskaitė, A. Šeškevičius, D. Žemaitytė). Nagrinėjamas ikistacionarinės ir stacionarios skubiosios medicininės pagalbos taikymas traumų ir urgentinių būklių atveju, ieškoma prognozės kriterijų gyvybei grėsmingos būklės ligoniams (R. J. Kalesinskas, I. Marchertienė, D. Reingardienė, R. Rimdeika, V. Pilvinis, D. Vaitkaitis, R. Vilčinis). Tobulinama moterų sveikatos stiprinimo, nėštumo ir gimdymo komplikacijų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo, vaikų sveikatos įvertinimo ir stiprinimo metodika bei ligų profilaktika (N. D. Bakšienė, D. Daugėlienė, V. Gintautas, R. Kėvalas, S. Milčiuvienė, R. J. Nadišauskienė, V. Sadauskas). Vykdomi akių ligų (glaukomos, amžinės makulopatijos) ankstyvos diagnostikos, tęstiniai jaunų žmonių oftalmologiniai ir kardiologiniai tyrimai, vertinama jų reikšmė ligoms atsirasti (J. Jankauskienė, V. Jašinskas, A. Paunksnis). Tęsiami erkių pernešamų ligų etiologiniai, epidemiologiniai, klinikiniai ir diagnostiniai, lytiškai plintančių ligų (chlamidiozės, gonorėjos) klinikiniai, epidemiologiniai tyrimai (A. Laiškonis, A. J. Kondrotas, L. Kupčinskas). Atliekami veido traumų ir skausmų, burnos ligų etiologijos, patogenezės bei simptomų tyrimai, tobulinama diagnostika ir gydymas, profilaktikos galimybės, tiriamos ortodontinės anomalijos (R. Kubilius, V. Mačiulskienė, G. P. Sabalys). Ieškoma naujų vaistų, vykdomi vaistingųjų augalų fitocheminiai tyrimai, kuriama norminė techninė dokumentacija vaistinėms augalinėms žaliavoms, atliekama azoto ir sieros turinčių vaistinių medžiagų farmacinė analizė, kuriama ir tobulinama teismo chemijos ekspertizė ir ūmių apsinuodijimų diagnostikos metodai (V. Janulis, A. Savickas, E. Tarasevičius). Vaikų ir paauglių sveikatos tyrimus nuo 1965 plėtoja Šiaulių universiteto Medicinos pagrindų katedra. Visuomenės sveikatos, reabilitacijos ir slaugos problemos nuo 1998 tiriamos Klaipėdos universiteto įkurtame Sveikatos mokslų fakultete.

medicina

medicinos istorijos dėstymas Lietuvoje

1963

-medicina

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką