medenos mlis, medienos pamėlynavimas, nesukeliantis jos puvinio. Mėlį gali sukelti apie 50 grybų rūšių, kurių grybiena gamina mėlynos ar juosvos spalvos pigmentus. Svarbiausi sukėlėjai yra aukšliagrybių klasės Ceratocystis (Ophiostoma) genties grybai (Ceratocystis coerulescens, Ceratocystis coeruleum, Ceratocystis compactum, Ceratocystis imperfectum, Ceratocystis piceae, Ceratocystis pini). Jų sudarytas aukšliaspores ir konidijas išplatina kinivarpos ir kiti balangraužiai, vėjas, vanduo. Grybiena ir sporos gali pereiti į sveiką medieną. Grybiena plinta balanos medienos šerdies spinduliais ir tracheidėmis, todėl mėlis gali apimti gilesnius jos sluoksnius. Grybų hifai praduria medienos ląsteles ir maitinasi jų turiniu (lengvai pasisavinamais angliavandeniais) ir neliečia medienos struktūrinių komponentų. Fizinis medienos atsparumas beveik nepasikeičia, bet ji gali būti lengviau pažeista, apsikrėtusi medienos pūdytojais. Dažniausiai pasitaiko spygliuočių medžių medienos mėlis. Mėlio pažeista mediena lengviau persisunkia antiseptikais, todėl kartais tam tikslui ji dirbtinai apkrečiama. Tinkamiausios sąlygos vystytis mėlio sukėlėjams yra 33–82 % medienos drėgmė ir 20–25 °C temperatūra. Medienos mėlio išvengti padeda tinkamas laikymas, impregnavimas antiseptikais.
1753