medùs, saldi klampi aromatinga medžiaga, bičių gaminama iš surenkamo nektaro arba lipčiaus. Medus gali būti monoflorinis (iš vienos augalų rūšies nektaro) ir poliflorinis (iš kelių augalų rūšių nektaro).
Lipčiaus medus
Lipčiaus medus perdirbamas iš spygliuočių ir lapuočių medžių amarų ir augalų išskyrų. Lipčiaus medus netinka žiemojančioms bitėms, nes jame yra daug mineralinių medžiagų, didesnės molinės masės angliavandenių ir bitėms nuodingų junginių; žmogui lipčiaus medus – vertingas produktas.
Medaus savybės
Iš pradžių į korių akeles supiltas medus būna skystas. Garuojant vandeniui ir vykstant fermentacijai medus bręsta, tirštėja. Veikiant bičių seilių fermentui sacharazei nektaro sacharozė virsta gliukoze ir fruktoze, maltozė – gliukoze, veikiant fermentui gliukozės oksidazei – gliukozė skyla į gliukono rūgštį ir vandeilio peroksidą, kurie lemia medaus pH (apie 4) ir antimikrobines savybes. Korių akeles su subrendusiu medumi bitės dengia vaško dangteliais.
medaus korys su bitėmis
šviežias iš korių išsuktas medus
medus
Medaus spalva priklauso nuo geležies, melanoidino, flavonoidų, angliavandenių reakcijos su aminorūgštimi, skonis ir kvapas – nuo kilmės. Subrendusiame meduje yra vidutiniškai apie 17 % vandens, 38 % fruktozės, 30 % gliukozės, 1,3 % sacharozės, 7,3 % maltozės, 1,4 % didesnės molekulinės masės angliavandenių, 0,57 % gliukono rūgšties, apie 0,3 % baltymų, šiek tiek aminorūgščių, fermentų (amilazės, sacharazės, gliukozės oksidazės, katalazės), aromatinių ir mineralinių medžiagų (daugiausia kalio), vitaminų (B grupės ir C), alkaloidų, karotino. Medaus energinė vertė 304 kcal/100 gramų. Medaus ir vandens tirpalas (1:3) 37 °C temperatūroje turi antimikrobinių savybių.
Medus už cukrų saldesnis apie 1,5 karto, iš korių išsukamas medsukiu. Išsuktas iš korių medus kristalizuojasi. Medaus kristalizacijos greitis priklauso nuo gliukozės ir fruktozės santykio. Kai kurių rūšių lipčiaus medus nesikristalizuoja. Kartais medus gali sukelti alergiją.
bitės darbininkės užakiuoja korį pagal medaus subrendimą
korinis (šviežiai pasiūtuose be perų koriuose bičių sukauptas ir užakiuotas korių sekcijose) medus
Medaus vartojimas
Medus vartojamas maistui, midui, medaus trauktinei gaminti, jo dedama į konditerijos gaminius, vaisvandenius, t. p. naudojamas farmacijoje, kosmetikoje, liaudies medicinoje.
Lietuvoje
Lietuvoje jau 14 a. pabaigos istoriniuose šaltiniuose minima medaus duoklė ir prievolininkai, gyvenantys vien iš bitininkystės. Iki 18 a. medaus duoklė (t. p. ir speciali medaus duoklė kunigaikščiui arba jo pareigūnams viešint valsčiuje) buvo viena labiausiai paplitusių natūrinio mokesčio (jo dydis priklausė nuo turimų bičių drevių, kelmų, orų per medunešį) formų. Daug medaus buvo ir eksprtuojama (pvz., 1507 išvežta parduoti 500 statinių, 1535 – 1108 statinės). Už parduotą medų buvo perkama druskos, geležies ir kitų reikalingiausių prekių. Pagal kainas, minimas 1588 Lietuvos Statute ir inventoriuose, už 2 medkubilius medaus (medkubilis prilygo apie 50 kg) buvo galima nupirkti 1 arklį, arba 6 statines avižų, arba 10 kirvių, arba 2 nupenėtas kiaules. Iki II pasaulinio karo kasmet buvo iškopiama apie 1000 t medaus. 1967 privačiuose bitynuose iškopta apie 2400 t, kolūkių ir valstybinių ūkių bitynuose – 226 t, 1978 atitinkamai apie 3000 t ir 336 t medaus. Nuo 8 dešimtmečio pabaigos dėl vykdomos melioracijos, vienkiemių nukėlimo labai sumažėjo privačių bitynų, 1984 juose iškopta tik daugiau kaip 300 t medaus, beveik perpus sumažėjo kolūkių ir valstybinių ūkių bičių šeimų produktyvumas (visuose bitynuose iškopta daugiau kaip 800 t medaus). Atkūrus nepriklausomybę (1990) bitininkystė tampa svarbiu kaimo verslu. 2007 surinkta 1599 t, 2010 – 1764 t, 2014 – 1990 t, 2015 – 2572 t, 2018 – 4207 t, 2019 – 5284 t medaus.
Žinoma nemažai su medumi susijusių papročių. Bitininkai medaus daug kur duodavo kalėdojantiems kunigams, Visų šventųjų dieną dalydavo parapijos elgetoms, nešdavo savo ir net gretimų kaimų ligoniams. Medus liaudies medicinoje nuo seno buvo vartojamas kaip vaistas. Peršalus karšto medaus kaip prakaito varančio vaisto kartais geriama vieno, dažniausiai su aviečių arba liepžiedžių arbata. Skaudama gerklė gydoma medumi su virintu pienu, medumi tepami tvinkiniai, votys. Vandens ir medaus tirpalas (3:1) naudojamas veido kaukėms, žaizdų kompresams. Medumi buvo girdomi ir peršalę arkliai, vienu arba sumaišytu su taukais ir gydomosiomis žolelėmis gydomos jų žaizdos, snukio ir kitos ligos. Medaus, sumaišyto su avižomis ir kiaušiniais, arkliams būdavo duodama prieš lenktynes.
962
2130
-lipčius