medžiagnė kultūrà, žmonių sukurti materialūs ir savo poreikiams naudojami natūralios kilmės (gamtiniai) objektai. Kultūrą skirstyti į dvasinę kultūrą ir medžiaginę kultūrą įmanoma tik sąlyginai (sunku nustatyti jų ribas ir sąveiką).
Kai kurie tyrinėtojai gamybos būdus, technologijas priskiria prie medžiaginės kultūros, aukštesnio lygio medžiaginei kultūrai apibrėžti vartoja ne kultūros, bet civilizacijos ir kitas sąvokas.
Dažniausiai medžiaginės kultūros sampratą pabrėžia marksizmo (ypač radikaliosios jo krypties – leninizmo) atstovai. Jų oponentai teigia, kad kultūros skaidymas į du priešingus poklasius, ypač pabrėžiant materialiųjų sąlygų (vadinamosios bazės) reikšmę ir viršenybę kultūros (vadinamojo antstato) atžvilgiu, pernelyg supaprastina ir iškraipo kultūros sampratą.
Medžiagine kultūra Europoje domėtasi seniai: Renesanso epochoje pirmiausia atsitiktinai rinkti antikos kultūros pavyzdžiai, įvairūs keisti daiktai. 18 amžiaus antroje pusėje domėjimasis medžiagine kultūra (pavyzdžių rinkimas, aprašymas ir moksliniai tyrinėjimai) tapo labiau mokslinis ir sisteminis: 21 amžiuje Vakarų šalyse medžiaginę kultūrą dažniausiai tyrinėja universitetų antropologijos, archeologijos ir muziejų specialistai.
2526