mẽdžiagų mechãnika, mẽdžiagų atsparùmas, taikomosios mechanikos disciplina. Medžiagų mechanikos objektas – kurio nors konstrukcijos elemento stiprumo, standumo, stabilumo skaičiavimo inžinerinių metodų teoriniai ir praktiniai pagrindai, deformuojamo kietojo kūno mechanikos pradmenys. Remiasi tamprumo teorijos, plastiškumo teorijos, irimo mechanikos ir kitų mechanikos šakų tiksliaisiais metodais, taiko prielaidas, supaprastinančias konstrukcijos skaičiavimo uždavinio sprendimą. Medžiagų mechanikos metodus konstrukcijų sistemoms pritaiko statybinė mechanika, jais grindžiami konstrukcijų skaičiavimo metodai. Dažniausiai nagrinėjami konstrukcijos elementai: tiesus arba kreivas strypas, strypinė sistema, nesudėtingas kevalas. Vidinės jėgos, rodančios deformavimo pobūdį (gniuždymas, tempimas, lenkimas, sukimas ar kitoks) ir išreikštos įrąžomis bei įtempiais, nustatomos pjūvio metodu. Remiantis Hooke’o dėsniu ir kitokiais fizikos dėsniais apskaičiuojamos deformacijos, iš geometrinės darnos lygčių nustatomi poslinkiai. Mechaniniais bandymais nustačius medžiagų mechaninių savybių rodiklius stiprumo, standumo ir stabilumo reikalavimai išreiškiami nelygybių pavidalo sąlygomis.
Istorija
Medžiagų mechanika inžinerijos studentams dėstoma nuo 19 amžiaus. Pirmąjį vadovėlį 1826 parašė Claudeʼas-Louis Navier (Prancūzija). Lietuvoje medžiagų mechanika jau buvo dėstoma 1920 Aukštuosiuose kursuose. 1923 Lietuvos universitete įsteigta Medžiagų mechanikos (Mechaninė medžiagų atsparumo) laboratorija. Iki Medžiagų mechanikos katedros įsteigimo (1962 Kauno politechnikos institutas) medžiagų mechanikos dėstymu rūpinosi Statybinės mechanikos ir kitos katedros. 2007 Medžiagų mechanikos katedros veikė Kauno technologijos universitete (nuo 1993 vadinasi Deformuojamųjų kūnų mechanikos katedra; 1990–93 Medžiagų atsparumo katedra) ir Vilniaus Gedimino technikos universitete (1976–91 Vilniaus inžinerinio statybos instituto, 1991–93 Vilniaus technikos universiteto Medžiagų atsparumo katedra). Išleista medžiagų mechanikos (medžiagų atsparumo) vadovėlių – 1935, 1941, 1951 (visų autorius K. Vasiliauskas), 1959 (autorių kolektyvas), 1977 (Vladimiras Feodosejevas, versta iš rusų kalbos), 1993 (A. E. Čižas), 2001 (A. Žiliukas), sudarytas aiškinamasis uždavinynas (A. E. Čižas, Vytautas Viršilas, Jonas Žekevičius, 1985 22000).
802