Mèksikos architektūrà
Ikikolonijinis laikotarpis
Ikikolonijiniu laikotarpiu buvo paplitusios kelios indėnų (totonakų, toltekų, actekų, sapotekų, majų ir kitų) kultūros; seniausia – olmekų kultūra (buvo paplitusi Meksikos įlankos pakrantėse pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų). 8–2 a. pr. Kr susiklostė olmekų sakralinė architektūra. 1–14 a. Centrinėje Meksikoje klestėjo Teotihuacánas (spėjama, pastatytas toltekų; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987), toltekų miestas Čolula (prie Pueblos), totonakų – Tachinas (El Tajínas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1992), Pietų Meksikoje – sapotekų ir mistekų miestas Monte Albánas, Jukatano pusiasalyje daug majų miestų valstybių (Bonampakas, Palenkė).
10–16 a. pastatyta toltekų miestas Toljanas (dabar Tula), actekų miestas Tenočtitlanas (dabar Meksikas), Jukatano pusiasalyje – majų miestai Majapanas, Ušmalis, Čičen Ica (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988), Pietų Meksikoje – mištekų miestas Mitla. Miestų centruose buvo statomos didžiulės laiptuotos piramidės su šventyklomis (Didžioji Čolulos piramidė netoli Pueblos), rūmai, observatorijos (Karakolio bokštas observatorija Čičen Icoje), gyvenamieji namai, įrengta ritualinių apeigų aikščių. Pastatai puošti monumentaliais, apibendrintų stilizuotų formų reljefais. 16 a. (Meksiką užkariavus ispanų konkistadorams) kaimuose namai statomi ratu aplink aikštę su bažnyčia ar aplink skverą ir fontaną. Indėnai daugiausia stato karkasinius, paprastų formų medinius gyvenamuosius namus iš bambuko, drėbto molio arba adobos (nedegtų molio ir supjaustytų šiaudų plytų), akmenų, stogus dengia šiaudais, palmių, agavos lapais, malksnomis, nendrėmis.
Mirusiųjų gatvė Teotihuacáne (kairėje – Saulės piramidė, 1–7 a.)
Kolonijinis laikotarpis
Kolonijiniu laikotarpiu (1517–1821) ant sugriautų indėnų miestų, gyvenviečių griuvėsių statyti nauji miestai su stačiakampiu gatvių tinklu, pagrindine aikšte su puošniais pastatais (katedra, rotuše, rūmais), vienodo dydžio gyvenamaisiais kvartalais, užstatytais 1–2 aukštų gyvenamaisiais namais su patijumi. Turtingųjų gyvenamieji namai turėjo raižytą portalą, artesonadą, puošnų lipdytinį dekorą, keletą galerijomis apsuptų patijų su fontanais; namų sienos būdavo dažomos ryškiomis spalvomis (F. de Montejo gyvenamasis namas Meridoje, 1549).
Netoli miestų statyti įtvirtinti dvarai (asjendos), miestuose – ligoninės, kolegijos, rotušės, kalėjimai, rūmai (H. Cortéso rūmai Cuernavacoje 1533, dabar Moreloso valstijos vyriausybės pastatas), akvedukai, įrengta daug fontanų. 16–17 a. sakralinėje ir civilinėje architektūroje romaninė ir gotikinė architektūra susipynė su vietinės architektūros tradicijomis. Pastatai dekoruoti plateresko, čurigeresko puošyba, indėnų mudecharų stiliaus bruožų sienų tapyba, rūmai ir turtingųjų gyvenamieji namai – lipdytiniu dekoru, artesonadu, dažyta ryškiomis spalvomis.
Šv. Pranciškaus bažnyčia Acatepece (prie Pueblos, 18 a., rekonstruota 1941)
16 a. viduryje pastatyta daug įtvirtintų vienuolynų, bažnyčių (metropolinė katedra Meksike, 1563–1656, architektai C. de Arciniega, J. M. de Agüero, barokinė Šv. Dominyko de Guzmáno vienuolyno bažnyčia Oaxacoje, 1608). Pastatų puošybą veikė indėnų meno tradicijos, kurioms būdinga grafinis vaizdavimo būdas, geometriniai ir augaliniai ornamentai, ryškios spalvos. Meksikos architektūra ypač suklestėjo 18 a. viduryje įsivyravus barokui, kuris pasižymėjo labai gausiu, fantastiniu, puošniu dekoru. Pastatyta didelių katedrų, rūmų (dažnai su kupolais). Susiklostė keletas architektūros mokyklų; reikšmingiausia – Meksiko mokykla (monumentalių formų, puošnaus dekoro barokinė Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Meksike, 1755–83, architektas L. Rodríguezas, 1704–74).
18–19 a. architektūroje plėtotas klasicizmas išlaikė tradicinį Meksikos architektūros dekoratyvumą ir monumentalumą (Palacio de la Minería 1797–1813, architektas M. Tolsá, dabar Meksikos universiteto rūmai Meksike, Juárez teatras Guanajuato, 1903, architektas A. R. Mercado, 1853–1927).
Kultūros centras Tijuanoje (1982, architektai Pedro Ramírezas Vázquezas, Manuelis Rosenas Morrisonas)
19 amžiaus antroji pusė–21 amžiaus pradžia
19 a. antros pusės–20 a. pradžios architektūra įgijo paradinio eklektizmo, istorizmo (jugendo stiliaus Palacio de Bellas Artes, 1900–34, architektas F. Mariscalis).
20 a. susiklostė savita architektūra, pagrįsta nacionalinėmis tradicijomis, moderniąja architektūra, naujomis medžiagomis ir technologijomis. Modernizmo ir nacionalinės architektūros darnos idėjas skleidė Meksikos architektūros mokykla (Meksike – Meksikos elektrikų profsąjungos pastatas, 1938, A. Lópezo Mateoso ligoninė, 1970, architektas E. Yáñezas). 3 dešimtmetyje plėtotos industrializacijos idėjos, rengti funkcionalistiniai projektai (D. Riveros ir F. Kahlo gyvenamasis namas-studija Meksike, 1932), pastatyta tipinių pastatų, mokyklų (Technikos mokykla Meksike 1934, abiejų architektas J. O’Gormanas), daugiabučių namų (vadinamųjų multifamiliar, architektas M. Pani), gyvenamųjų namų kvartalų: Meksike – Las Arboledas (1961), Benito Juárez (1970; architektai L. Barragánas, J. Villagránas, E. Yáñezas, R. Legorreta ir kiti).
Meksikos universiteto centrinė biblioteka Meksike (1983, architektas J. O’Gormanas, © LATGA / SOMAAP, 2020)
Menų centro Francisco Uh May interjero fragmentas (Quintana Roo valstija, 2018, architektūrinė bendrovė Roth-Architecture)
Architektūros raidai didelę įtaką darė architektų bendradarbiavimas su dailininkais J. C. Orozco, D. Rivera, D. A. Siqueirosu, R. Tamayo, G. Saavedra. Meksike pastatyta originalių visuomeninių statinių (UNAM centrinė biblioteka, 1953, visų architektas J. O’Gormanas, freskų, dailininkai G. Saavedra, J. M. de Velasco, ir universiteto ansamblis, 1954, architektai K. Lasas, M. Pani, E. del Moralis ir kiti, freskos, dailininkai D. A. Siqueirosas, D. Rivera, J. O’Gormanas ir kiti – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2007). Naujieji pastatai išradingos kompozicijos, ekspresyvūs, dekoratyvūs. Naujų gelžbetoninių konstrukcijų, originalios architektūrinės formos pastatų suprojektavo F. Candela (Meksike – Švč. Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčia, 1955, Olimpinis stadionas, 1968), L. Barragánas (L. Barragáno nuosavas gyvenamasis namas-studija Meksike, 1948, gyvenamasis namas ir žirgyno arklidės San Cristóbalyje, 1968). Pakrantėse sukurtos poilsio zonos su klubais, kavinėmis, restoranais, viešbučiais. Meksiko, Guadalajaros, Acapulco viloms būdinga organinės architektūros bruožai.
Soumayaʼos muziejus Meksike (2011, architektas F. Romero)
Nuo 20 a. 5 dešimtmečio statyti naujo tipo statiniai: Torre Latino Americano (1957, architektas A. H. Álvarezas, 1914–95), Pemex (1984), Arcos I (1996, architektas T. Gonzálezas de Leónas, g. 1926), Torre Altus (1999, architektai A. Weichersas, A. H. Álvarezas) dangoraižiai Meksike. 21 a. pradžioje pastatyta naujo tipo šiuolaikinių konstrukcijų pastatų: oro uostų, viešbučių, dangoraižių (Torre Mayor 2003, architektūrinė bendrovė Zeidler Roberts Partnership ir IDEA Asociados de México, Torre HSBC, 2006; abu Meksike).
Pasaulio paveldo vertybės
Meksiko senamiestis su plaukiojančiais Xochimilco sodais, Oaxacos istorinis centras ir Monte Albáno archeologinė vietovė, Palenkės miestas ir nacionalinis parkas, Pueblos senamiestis, Teotihuacánas (visi nuo 1987), Tlacotalpáno istoriniai paminklai, Guanajuato istorinis centras ir buvusios sidabro kasyklos, Čičeñ Icà (visi nuo 1988), Morelijos istorinis centras (nuo 1991), El Tajínas (nuo 1992), Zacatecaso istorinis centras (nuo 1993), 16 a. pranciškonų, dominikonų ir augustinų vienuolynų kompleksai Popocatépetlio pakalnėje (nuo 1994), Querétaro 17–18 a. paminklai, Ušmalis (visi nuo 1996), ligoninė Hospicio Cabañas Guadalajaroje (19 a. pradžia, architektas M. Tolsá, dailininkas J. C. Orozco, dabar Kultūros institutas; nuo 1997), Paquimé‘s archeologinė vietovė (nuo 1998), Xochicalco archeologinė vietovė, Campechės įtvirtintas miestas (abu nuo 1999), Calakmulis – majų miestas Campechėje (nuo 2002), Pranciškonų misijų pastatai Sierra Gordoje (nuo 2003), L. Barragáno nuosavas gyvenamasis namas su studija Meksike (nuo 2004), Meksiko universiteto ansamblis (nuo 2007), San Miguel de Allendės miestas ir Atotonilco bažnyčios kompleksas (nuo 2008), Karališkasis kelias (ilgesnis kaip 2500 km prekybinis kelias, naudotas 1598–1882), Ikiistorinės Jagulio ir Mitlos uolos (visi nuo 2010), Temblequeʼo akvedukas (Meksiko valstija, nuo 2015).
2271
Meksikos kultūra
Meksikos konstitucinė santvarka
Meksikos partijos ir profsąjungos