Mèksikos lanka (angl. Gulf of Mexico, isp. Golfo de México), viduržemyninė Atlanto vandenyno jūra, įsiterpusi į Šiaurės Amerikos pietrytinį krantą, tarp Floridos ir Jukatano pusiasalių ir Kubos salos. Plotas 1,55 mln. km2, ilgis (iš pietvakarių į šiaurės rytus) 1700 km, plotis (iš šiaurės vakarų į pietryčius) apie 1000 km, didžiausias gylis 5203 m (kitais duomenimis, 4384 m, Sigsbee gelmė), vidutinis gylis 1522 m, vandens tūris 2,36 mln. km3. Jukatano sąsiauris jungia Meksikos įlanką su Karibų jūra, Floridos sąsiaurios – su atviru Atlanto vandenynu.

Krantai žemi; daug lagūnų, kurias nuo jūros skiria nerijos. Pietuose – Campechės įlanka. Į Meksikos įlanką įteka Misisipė, Rio Grandė, Koloradas, daug kitų upių. Iki pat žemyninio šelfo pakraščio nutįsusi povandeninė Misisipės delta. Palei žemyninius krantus, išskyrus pietvakarinius, – platus šelfas (didžiausias plotis 270 km), ypač prie Floridos vakarinių krantų ir Jukatano pusiasalio (Campechės sekluma). Jūros vidurinėje dalyje yra daugiau kaip 2000 m gylio abisalinė lyguma; jos dugne – vandenyninė Žemės pluta.

Klimatas šiaurėje subtropinis, pietuose tropinis. Oro temperatūra vasarą 28 °C, žiemą šiaurėje 14–15, pietuose 21–23 °C. Vasarą ir rudenį dažni tropiniai ciklonai.

Vandens paviršiaus temperatūra vasarą iki 30–31 °C, žiemą šiaurėje 17–18, pietuose 24–25 °C. Druskingumas 36,0–36,9 ‰ (prie krantų apie 30 ‰). Giliau kaip 2000 m vandens temperatūra 4,3 °C, druskingumas 34,98 ‰ ir pagal metų laikus nesikeičia.

Į Meksikos įlanką iš Karibų jūros per Jukatano sąsiaurį (jo didžiausias gylis 2779 m) patenka Atlanto vandenyno tarpinės ir giluminės struktūrinės zonos vandens masė. Paviršinė vandens masė, kurią sumaišo srovės ir bangos, apima maždaug 100 m storio viršutinį sluoksnį. Per Meksikos įlanką ir Karibų jūrą teka Atlanto vandenyno cirkuliaciniai vandens srautai iš susiliejusių Šiaurės Pasatų ir Gvianos srovių šakų (Karibų srovė). Jukatano sąsiauryje srovės greitis 0,3–2,0 m/s. Iš Meksikos įlankos per Floridos sąsiaurį ištekantys vandenys (greitis 3 m/s) sudaro Floridos srovę. Meksikos įlankos paviršinės srovės sudaro žiedinę sistemą, tekančią pagal laikrodžio rodyklę. Nuo Jukatano sąsiaurio jos suka į vakarus ir apjuosusios Meksikos įlankos vidurinę, giliąją, dalį, teka Floridos sąsiaurio link. Meksikos įlankos šiaurės rytinėje dalyje susidaro ir į priešingą pusę nukreiptų srovių žiedas, bet jis dažniausiai laikinas ir ne toks ryškus. Potvynių ir atoslūgių amplitudė retai kur daugiau kaip 0,5 metro. Per uraganus bangų aukštis būna daugiau kaip 5 m, o šiaurinėje pakrantėje susidaro 5 m aukščio patvanka; kai kada vanduo užlieja žemas pakrantes ir sukelia katastrofiškus padarinius.

Vandens biologinis produktyvumas nedidelis, bet gyvūnų rūšių daug. Verslo objektai: silkės, austrės, krevetės, langustai, tunai, rykliai. Žuvingiausios akvatorijos – Campechės sekluma, Misisipės povandeninė delta, Floridos šelfas.

Meksikos įlankos šelfe ir pakrantėje yra naftos ir gamtinių dujų. Jūroje išgręžta keliasdešimt tūkstančių gręžinių, nafta gaunama nuo kelių tūkstančių platformų. Iš dugno t. p. gaunama siera, priekrančių seklumose – valgomoji druska. Floridos kranto smėlyje yra cirkono sąnašynų.

Per Meksikos įlanką eina jūrų keliai, jungiantys Jungtinių Amerikos Valstijų rytines ir vakarines pakrantes.

Didžiausi uostai: Jungtinėse Amerikos Valstijose – Naujasis Orleanas, Corpus Christi, Galvestonas, Tampa, Meksikoje – Veracruzas, Mérida, Kuboje – Havana. Meksikos įlankos pakrantėse daug paplūdimių, kurortų.

476

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką