Mèlno taikà, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos taikos sutartis, sudaryta 1422 09 27 su Vokiečių ordino atstovais sąjungininkų kariuomenių stovykloje prie Melno ežero (Vyslos dešiniajame krante, netoli Osos upės) po 1422 ordinui nesėkmingo karo su Lenkija.

Melno taika iš esmės buvo pergalės prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje (1410) rezultatas.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija, pasinaudodamos husitų judėjimu Čekijoje (čia veikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vietininkas Žygimantas Kaributaitis), sutrukdžiusiu Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatoriui Zigmantui I veiksmingai paremti Vokiečių ordiną, privertė kryžiuočius sudaryti taiką. Vokiečių ordino rėmėjas popiežius Martynas V, džiaugdamasis šia sutartimi, ėmė kurstyti lenkus ir lietuvius prieš husitus.

Pagal Melno taiką Vokiečių ordinas galutinai atsisakė Užnemunės (Sūduvos) ir Žemaitijos. Lenkija atgavo tik Nieszawos žemę ir pusę Vyslos vagos nuo Dravantos žiočių iki Pamario žemės. Ordinui liko Nemuno žemupio dešiniojo kranto dviejų mylių pločio lietuviškų žemių ruožas (nuo 1919 vadintas Klaipėdos kraštu) ir Lenkijos Pamarys, Kulmo ir Michałowo žemės. Zigmantas I Melno taiką patvirtino 1423 03 30; už tai Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įsipareigojo neberemti husitų. Kryžiuočiai įsipareigojo grąžinti Lietuvai senuosius dokumentus, kuriuos jie anksčiau buvo gavę iš popiežių ir Šventosios Romos imperijos imperatorių ir kuriais grindė savo pretenzijas į žemes, pagal Melno taiką pripažintas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Numatyta laisva prekyba, abi susitariančios pusės įsipareigojo grąžinti pabėgusius nelaisvus valstiečius, paleisti karo belaisvius.

paminklas Melno taikos sutarčiai atminti Antšvenčių miške (Jurbarko rj. savivaldybė)

paminklas Melno taikos sutarčiai atminti Antšvenčių miške (Jurbarko rj. savivaldybė)

Melno taika buvo baigti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karai su Vokiečių ordinu. Sutartis (įsigaliojo 1424 06 07) nepatenkino nė vienos pusės. Ja nustatyta siena (išliko iki 1919 Versalio taikos) atskyrė nuo Lietuvos vakarines lietuvių žemes ir jose besiformuojančią Mažąją Lietuvą. Tik teritorija tarp Palangos ir Šventosios, kurios ypač siekė Vokiečių ordinas, atiteko Lietuvai (ji gavo priėjimą prie Baltijos jūros); taip buvo perskirti Vokiečių ordinas ir Livonijos ordinas (jie priekaištavo imperatoriui Zigmantui I, kad šis dėl husitų padaręs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pernelyg didelių nuolaidų).

903

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką