mẽno terãpija, viena psichoterapijos krypčių, apimanti metodus, kuriais žmogus skatinamas ką nors kurti, imtis meninės kūrybos (piešti, šokti, muzikuoti, vaidinti ir kita). Meno terapija dažniausiai taikoma sergantiems sunkiomis psichikos ligomis, depresija, neuroze, senyvo amžiaus arba nepagydomai sergantiems, gynybiškiems (gynybos mechanizmai) žmonėms, turintiems didelių asmenybės ir bendravimo problemų, vaikams su emociniais, socialiniais ir intelekto sutrikimais, taip pat sveikiems žmonėms, kurie turi polinkį į meninę veiklą, nori pažinti savo išgyvenimų turinį ir prasmę, ieško būdų, kaip tai išreikšti. Meno terapija siekia sukurti ne vertingą kūrinį, bet per kūrybos procesą ištirti žmogaus psichinius, fizinius ir socialinius mechanizmus, kad būtų rasti būdai atskleisti jo saviraišką ir geriau save suprasti, meno terapija padeda ugdyti savarankiškumą, interesus ir motyvaciją, asmeninę kompetenciją, gebėjimą suprasti ir toleruoti aplinkinius, konstruktyviai su jais bendrauti ir kita. Be jokių išankstinių nuostatų kurdamas žmogus gali išreikšti savo problemas ir mėginti jas įveikti. Kūrybinė veikla jam padeda nugalėti perdėtą gilinimąsi į save, ligos psichopatologinius simptomus, teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, leidžia pajusti gyvenimo prasmę, laisvai ir spontaniškai dalyvauti kūrybos procese. Meno terapija dažniausiai taikoma grupėms (dailės, šokio, teatro, muzikos, rašymo ir kitoms). Grupės gali būti trumpalaikės (efektas būna stiprus, bet ne daugiapusis, užfiksuojantis tik kažką svarbaus, pavyzdžiui, mikčiojimo korekciją), ilgalaikės (atskleidžia narių išgyvenimų, santykių dinamiką, nariai dažniau pastebi pasikartojančias universalias simbolių reikšmes, randa tikslesnius apibendrinimus ir jautriau pastebi savo ir kitų narių atspindžius kūryboje), atvirosios (leidžia pažinti daugiau narių, kūrybos įvairovę), uždarosios (vyrauja gilesnis ir artimesnis pažinimas, glaudesni tarpasmeniniai santykiai, didesnis saugumas, labiau atspindimi grupės dinamikos procesai). Kūrybinei veiklai vadovauja kurios nors meno šakos specialistas (tokiose grupėse psichoterapijos svarba nėra didelė) arba psichoterapeutas (vyrauja psichoterapiniai tikslai). Vyrauja humanistinės ir geštaltinės bei egzistencinės meno terapijos grupės. Humanistinėse ir geštaltinėse meno terapijos grupėse daug dėmesio skiriama grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės raiškos procesą, pojūčių ir jausmų, kylančių kuriant, aptarimui, mažiau – turinio prasmės analizei, interpretacijai. Egzistencinės meno terapijos grupėse daugiau dėmesio skiriama egzistencinių problemų – meilės, mirties, kančios, laisvės, atsakomybės, prasmės –išgyvenimui ir suvokimui. Apie tai dažniausiai kalbama simboliais (suvoktas, įvardytas vaizdinys atspindi gilesnius, pasąmoningus jausmus, poreikius, norus) ir metaforomis (perkeltinės prasmės panaudojimas, paslėptos reikšmės atskleidimas perkeltiniu būdu, kai psichiniai išgyvenimai, išreiškiami per analogiją, sugretinimą, tapatinimą su kitais reiškiniais). Egzistencinės meno terapijos grupės padeda žmogui geriau atsiskleisti, save ištirti, ieškoti gyvenimo reikšmės ir prasmės pasitelkus vaizduotę, kūrybinę galią.
Istorija
Meno terapijos ištakos yra austrų psichologo ir psichiatro S. Freudo sukurta psichoanalizė (giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, bet vaizdiniais ir simboliais), kuri nusako meno terapijos paskirtį – meno priemonėmis išreikšti vaizdiniai atspindi pasąmonės procesus (pavyzdžiui, baimę, vidinius konfliktus). Šveicarijos psichologas C. G. Jungas prašė pacientus piešti sapnus, fantazijas, svajones. Pasak jo, meno priemone išreikšti simboliai yra labai individualūs, susiję su giliu asmeniniu patyrimu, giliai paslėptais, nesuvoktais žmogaus poreikiais, norais, jausmais.
Meno terapijos terminą 1942 pirmasis pavartojo Didžiosios Britanijos menininkas Adrianas Keithas Grahamas Hillas (1895–1977), dirbdamas su sergančiaisiais tuberkulioze. Vėliau šiuo terminu pradėta apibūdinti visas pratybas (ligoninėse, psichikos sveikatos centruose, vaikų ugdymo įstaigose, kalėjimuose ir kitur), kuriose naudojamos meno priemonės. 1950 Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtos pirmosios meno terapijos ugdymo programos. 1959 Veronos meno psichopatologijos tarptautiniame kongrese įsteigta Tarptautinė ekspresijos patologijos ir meno terapijos draugija (vienija Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Tolimųjų Rytų, Indijos ir Okeanijos šalis), 1961 – Amerikos meno terapijos asociacija. Leidžiami meno terapijos žurnalai The Bulletin of Art Therapy, Journal of the American Art Therapy Associations (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), International Journal of Art Therapy (Didžioji Britanija).
Meno terapija Lietuvoje
Meno terapija pradėta taikyti 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje. Svarbiausi atstovai: V. Aleksienė, A. Brazauskaitė, A. Piličiauskas.
2271