meridianinio skritulio bendras vaizdas: a – iš šono, b – iš priekio
meridianinis skritulys (1900)
meridiãninis skritulỹs, prietaisas dangaus šviesulių pusiaujinėms koordinatėms (rektascensijai ir deklinacijai) nustatyti. Sudaro teleskopas refraktorius (iki 20 cm skersmens) ir apie 1 m skersmens skritulys su padalomis, statmenai pritvirtinti prie horizontalios ašies, nukreiptos iš vakarų (W) į rytus (E). Taip įrengtas teleskopas juda tik vietos dienovidinio (meridiano) plokštumoje ir juo galima stebėti tik kulminuojančius šviesulius. Pusiaujinėms koordinatėms rasti reikia išmatuoti šviesulio perėjimo per dangaus dienovidinį laiką ir jo zenitinį nuotolį tuo momentu. Kulminacijos momentas fiksuojamas mikrometru, esančiu meridianinio skritulio teleskopo objektyvo židinio plokštumoje, o šviesulio zenitinis nuotolis specialiais mikroskopais nustatomas skritulio padalų skalėje.
Šiuolaikiniai meridianiniai skrituliai valdomi kompiuteriu, duomenys fiksuojami fotoelektriniais arba krūvio kaupimo įtaisų (CCD) imtuvais. Koordinačių nustatymo tikslumas yra apie 0,04″. Meridianinis skritulys ilgą laiką buvo pagrindinis astronominis prietaisas. Jį keičia nauji modernūs šviesulių padėties nustatymo metodai (interferometrija, kosminė astrometrija).
17 a. pabaigoje meridianinį skritulį išrado O. Ch. Römeris.
906