merkantilzmas (pranc. mercantilisme < it. mercante – pirklys), ankstyvojo kapitalizmo (15–18 a.) valstybių ekonominė politika, orientuota į užsienio prekybos ir rinkos ūkio plėtojimą, kapitalo kaupimą.
Merkantilizmo terminą pirmasis pavartojo šios politikos kritikas prancūzų fiziokratas V. R. de Mirabeau knygoje Kaimiškoji filosofija (Philosophie Rurale 1763), labiausiai išpopuliarino A. Smithas knygoje Tautų turtas (The Wealth of Nations 1776).
Pirmosios kapitalizmo užuomazgos atsirado Viduržemio jūros pakrančių miestuose 14–15 a., Vakarų Europoje ankstyvasis kapitalizmas ir rinkos ūkis pradėjo formuotis 16 amžiuje. Vykstant smulkiųjų prekių gamintojų (amatininkų ir valstiečių) ekonominei diferenciacijai išlikdavo ir stiprėdavo savininkai, kurie gamybą organizuodavo naudodami samdomąjį darbą. Pirkliai parduodavo pagamintas prekes ir aprūpindavo gamintojus žaliavomis, todėl prekybinis kapitalas turėjo svarbią reikšmę plėtojant ankstyvąją kapitalistinę gamybą. Prekybininkų ekonominę galią didino kolonijų užgrobimas ir išnaudojimas, išsiplėtęs po Didžiųjų geografinių atradimų. Valstybės turtas buvo tapatinamas su pinigais (aukso ir sidabro monetomis) ir tauriųjų metalų atsargomis (buljonizmas). Plečiantis prekių mainams Vakarų Europoje 14–15 a. pradėjo stigti pinigų. Šiai problemai spręsti valstybės pradėjo vykdyti ekonominę politiką, kurios pagrindinis tikslas buvo didinti šalyje pinigų kiekį ir tauriųjų metalų atsargas. Buvo plečiamas prekių eksportas ir ribojamas importas, siekiant padidinti įplaukas iš užsienio prekybos. Valiutų prekyba tapo valstybės monopoliu, užsienio valiutos buvo keičiamos į nacionalinę valiutą pagal aukso paritetą. Buvo uždrausta išvežti pinigus į užsienį, už visus užsienio prekybininkų įsigytus šalies pinigus turėjo būti perkami vietos gaminiai. Valstybė skatino prekybos bendrovių kūrimąsi, teikė joms išimtines teises prekiauti su užjūrio kolonijomis, išplėtė jūreivystę ir ėmėsi priemonių jos saugumui garantuoti, rėmė pramonės (pirmiausia didelių manufaktūrų) plėtrą, naikino prekybos barjerus šalies viduje. Šalies gamintojų ir prekybininkų interesams apsaugoti buvo naudojamos protekcionizmo priemonės – eksporto subsidijos ir mokesčių lengvatos, dideli importo muitai ir kvotos.
Merkantilizmo politika pagreitino perėjimą nuo natūrinio prie rinkos ūkio, kapitalistinės pramoninės gamybos ir užsienio prekybos plėtrą, sustiprino Vakarų Europos ir kitų šalių ekonominius ryšius, bet paaštrėjusi konkurencija dėl rinkų, jūrų prekybos teisių ir kolonijų sukėlė valstybių konfrontaciją ir tarpusavio karus. Prioritetinėmis laikomos ūkio šakos, gaminančios prekes eksportui, žlugdė vidaus rinkos poreikiams tenkinti skirtų produktų (įskaitant ir žemės ūkio) gamybą (pavyzdžiui, 17 a. Prancūzijoje).
2708