mesjas (aram. meshiha, hebr. mashiah > ha-melekh ha-mashiah – pateptasis karalius), religijose – asmuo, kuriam Dievas suteikė ypatingas galias ir funkcijas. Senajame Testamente tai vyriausiasis kunigas (Kun 4, 3, 5) arba karalius (I Sam 24, 6). Patepimas yra šventinimo aktas, todėl antrasis Izaijas net svetimtautį Kirą vadino Dievo pateptuoju (Iz 45, 1). Eschatologinis mesijo įvaizdis susiformavo tik pobibliniu laikotarpiu, bet apie jį kalbama jau Senajame Testamente. Pranašas Natanas paskelbė Dovydui, kad jo valdžia per palikuonis išliks amžiams (2 Sam 7 12–13). Asirijos ir Babilonijos tremties laikotarpiu pranašai Izaijas ir Jeremijas skelbė, kad pasirodys šlovingas, galingas ir išmintingas karalius iš Dovydo giminės. Agėjas ir Zacharijas pranašavo, kad išsivadavimo laikais karaliumi taps ypatingas žmogus – Zerubavelis, Dovydo palikuonis (Ag 2, 20–23; Zach 3, 8; 6, 12–13). Jis buvo siejamas su vyriausiuoju kunigu Jozue.
Salvator mundi (aliejus, dailininkas Tiziano, 1570)
Pranašų knygose atskleistas ir kiek kitoks mesijo įvaizdis. Pranašas Izaijas pabrėžė ypatingas būsimojo karaliaus savybes – teisingą valdžią, jį patį kaip nenuilstantį teisingumo ieškotoją (Iz 9, 1–6). Danieliaus knygoje minimas Žmogaus Sūnus, esantis Dievo dešinėje ir vykdydamas Dievo teisingumą pradėsiantis naujus laikus (Dan 7–9).
Mesijo kaip eschatologinio asmens samprata atsirado tik Antrosios šventyklos laikotarpiu, ypač sustiprėjo esenų bendruomenėje. Antrosios šventyklos laikotarpiu mesijo samprata įvairialypė, bet judaizme, kitaip nei krikščionybėje, mesijas visuomet buvo suvokiamas tik kaip žmogus, Dievo siųstas asmuo, nors ir jam neretai būdavo priskiriamos antgamtinės galios.
Kumrano rankraščiuose eschatologinis aukščiausiasis kunigas laikomas svarbesniu net už Dovydo palikuonį. Mesijo, kaip Dovydo sūnaus, įvaizdis vėl sustiprėjo 2 a. prieš Kristų viduryje–1 a. pradžioje, kai Palestiną valdė iš Chasmonėjų giminės kilę Makabiejai. Rabinistinėje literatūroje vyrauja mesijo, kaip karaliaus, kuris laikų pabaigoje išgelbėsiąs ir valdysiąs Izraelio žemę, įvaizdis. Jam padedant bus įkurta Dievo karalystė. Mesijas išpildysiąs pranašų palaiminimus – nugalėsiąs Izraelio priešus, visus žydus sugrąžinsiąs į Pažadėtąją Žemę, sutaikysiąs juos su Dievu, įsiviešpatausianti dvasinė ir fizinė palaima. Mesijas būsiantis pranašas, karys, teisėjas, karalius ir Toros mokytojas.
Mesijo, kaip Dovydo sūnaus, įvaizdis yra ir Naujajame Testamente – Mk 10, 47 Jėzus vadinamas Dovydo sūnumi. Jėzus buvo nukankintas kaip mesijas, bet nenurodyta, ar jis pats savo eschatologinę misiją suprato kaip mesijo; nors save vadino Žmogaus Sūnumi, bet nežinoma, ar jo gyvenamuoju laikotarpiu tai buvo įprastinis mesijo titulas. Abejonė Kas tas Žmogaus Sūnus? išreikšta Jn 12, 34. Jėzus mokė, kad Žmogaus Sūnus turės kentėti ir mirti (Mk 14, 61; 15, 39), todėl jo, kaip mesijo, įvaizdis atsiskleidžia jo kančių ir mirties kontekste. Jėzaus, kaip mesijo, šlovė išsipildysianti ateityje, bet jis jau pradėjo Mesijui priskiriamą veiklą – pranašavimą, kentėjimą, žmonijos gelbėjimą. Kitose Naujojo Testamento vietose Kristaus (graikų kalba – Pateptasis) titulas veikiau nurodo tikrinį vardą nei ypatingą misiją.
Islame mesijo galios buvo priskiriamos valdovui, turėjusiam ne tik teisę valdyti, bet ir galią išvaduoti savo pavaldinius. Mahdi (teisingai valdomas) yra Dievo skirtas valdovas, pripildantis pasaulį teisingumo, todėl visi jo pavaldiniai privalo jam besąlygiškai paklusti.
Mesijo samprata aptinkama ir budizme bei įvairiuose pagoniškuose tikėjimuose.
2182