mėšlãvežis, žemės ūkio darbas – mėšlo vežimas iš tvartų į dirbamus laukus.
Iki mineralinių trąšų naudojimo pradžios (19 amžiaus antra pusė) Lietuvoje gyvulių mėšlas buvo pagrindinė trąša. Baudžiavos laikais valstiečiai su savo darbo įrankiais ir arkliais turėjo išvežti mėšlą iš dvaro tvartų. Iš savo tvartų jį išvežti stengėsi talkomis, per vieną dieną. Į talkas kviesdavosi kaimynus ir gimines su savo darbo įrankiais ir arkliais. Panaikinus baudžiavą vidutiniai ir turtingieji valstiečiai į mėšlavežį dar kviesdavosi atodirbininkus, samdydavo. Mėšlą iš tvartų paprastai veždavo prieš šienapjūtę; pakilus žemdirbystės kultūrai, dalį jo išveždavo rudenį.
mėšlas
Mėšlą dažniausiai mėždavo ir iš ratų (kartais buvo naudojami tam tikri ratai, vadinami platūgėmis, kryplėmis) išversdavo vyrai, valktį į laukus veždavo paaugliai, mėšlą kratydavo moterys. Baudžiavos laikais mėšlui mėžti naudotos medinės dvinagės šakės su geležiniais noragėliais, nuo 19 amžiaus antros pusės mėšlui išversti iš vežimo – geležinės trinagės arba keturnagės šakės su užlenktais galais, vadinamos kabliu, vertekliu, kanabėku, o iškratyti – nedidelės dvinagės arba trinagės šakės. Smulkesnį mėšlą iš tvarto baudžiavos laikais kraudavo nedideliais mediniais kastuvais, kurių kraštai buvo apkaustyti geležimi. 19 amžiuje pradėjo plisti geležiniai kastuvai.
Mėšlavežio papročiai – merginų ir vaikinų laistymasis vandeniu, talkininkų pabaigtuvės – gyvavo iki 20 amžiaus vidurio.
21 amžiuje pradžioje mėšlas į laukus paprastai vežamas traktoriais, dideliuose ūkiuose iš tvartų šalinamas nuolat (kasdien, kas mėnesį), dažniausiai mechanizuotai.
L: P. Dundulienė Žemdirbystė Lietuvoje Vilnius 1963; J. Savickis Iš talkų istorijos Žemaitijoje / Kraštotyra 1966 kn. 3.
1043