metamòrfinės fãcijos, būdinga mineralų paragenezė metamorfinėje uolienoje tam tikromis metamorfizmo sąlygomis (veikiant temperatūrai, slėgiui, fluidams). Metamorfinės facijos skirstomos pagal metamorfines uolienas sudarančių mineralų paragenezes, atspindinčias metamorfizmo laipsnį: ceolitinė metamorfinė facija susidariusi iš ceolitų grupės mineralų, albito, kvarco ir kitų, subžaliųjų skalūnų metamorfinė facija – iš prenito, pumpelito, aktinolito, kvarco, albito, epidoto, chlorito ir kitų, žaliųjų skalūnų metamorfinę faciją sudaro mineralų paragenezė: aktinolitas‑albitas‑epidotas‑chloritas, epidotamfibolitinę metamorfinę faciją – raginukė‑albitas‑epidotas (vietoj epidoto gali būti chloritas), amfibolitinę metamorfinę faciją – raginukė‑plagioklazas (vietoj plagioklazo gali būti oligoklazas arba andezinas), pirokseno‑hornfelzinę metamorfinę faciją – klinopiroksenas‑ortopiroksenas‑plagioklazas, žydrųjų skalūnų arba glaukofano skalūno metamorfinę faciją – glaukofanas‑epidotas (vietoj epidoto gali būti granatas), glaukofanas‑lausonitas ir kiti, eklogitinę metamorfinę faciją – omfacitas‑granatas‑kvarcas, granulitinę metamorfinę faciją – klinopiroksenas‑ortopiroksenas‑plagioklazas; sanidinito metamorfinė facija dėl aukštos temperatūros ir būdingų mineralų (pižonito ir kalio gausaus labradorito) išskiriama iš pirokseno‑hornfelzinės metamorfinės facijos.
Metamorfines facijas 1920 nustatė P. Eskola (Suomija).
1107