metanòja (gr. metanoia), filosofijoje ir religijose – proto, jausmų, valios, minčių pokytis, atgaila, sąžinės priekaištas. Ikibibliniu laikotarpiu reiškė vėliau ateinantį žinojimą. Vėliau metanojos sąvoka įgavo minties pasikeitimo ir atgailos reikšmę (labiau emociniu nei religiniu lygmeniu), dar vėliau – etinę reikšmę. Stoikų filosofijoje pakeisdamas nuostatą, permąstydamas, ištaisydamas klaidingą įsitikinimą, t. y. atlikęs metanoją, žmogus tampa stoikų išminčiumi. ST metanojos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis – kolektyvinė kulto ir ritualo forma, kai spėjama, kad dėl kieno nors prasižengimo buvo užtrauktas Dievo pyktis (Jl 1, 13); pranašavimo forma, kai raginama sugrįžti atgal (Am 7; Jer 20; Ez 16), bet dar nėra atgailos reikšmės. Šios nuostatos vėliau darė įtaką Dievo ir žmogaus santykio sampratos, išdėstytos Pranašų knygose, vėliau išplitusios NT, formavimuisi. Atgailai išreikšti ST pranašai nevartojo naujos sąvokos, o pasitelkė sekuliarią sąvoką hebr. šuv (liet. vėl sugrįžti). Sustiprėjus žmogaus ir Dievo asmeninio santykio sampratai, nuodėmė taip pat tapo asmeninė, todėl ir atgaila (šuv) pasidarė asmeninė. Pranašų skelbiama atgaila – atsigręžimas į Dievą visa esybe ir jo valios vykdymas, pasitikėjimas, nusigręžimas nuo visko, kas nedieviška. Apokrifinėje lit‑roje (3 a. pr. Kr.–2 a. po Kr.) ėmė ryškėti metanojos, kaip radikalesnės atsivertimo nuostatos, reikšmė – prieš pasirodant Mesijui, tai paskutinė proga sugrįžti pas Dievą.
NT išliko ST metanojos samprata, bet įgijo naujų bruožų. Jonas Krikštytojas ragino atsiversti (Mk 1, 4; Mt 3, 2); netrukus ateis Dievo teismas, todėl žmogui beliko viena užduotis – metanoja. Jis ragino vykdyti senuosius pranašų atsivertimo reikalavimus – nusigręžti nuo bedieviškos praeities ir atsigręžti į Dievą, bet šie raginimai gerokai griežtesni, nes čia pat eschatologinis Dievo apsireiškimas, todėl šis atsivertimas turi įvykti vieną kartą ir visiems laikams. Metanoja privalo būti tikras ir jo reikalaujama iš visų, ne tik iš akivaizdžių nusidėjėlių ar pagonių. Taip atsirado vidinė metanojos potekstė. Eschatologiniu krikšto sakramentu Dievas kuria atsivertėlių bendruomenę, kuriems rengiama vieta ateinančioje karalystėje. Metanoja tapo ir Dievo dovana, ir žmogaus užduotimi. Apie metanoją svarbą liudija gausybė NT vietų. Mt 5 yra metanojos skelbimas, nors metanojos sąvoka neminima. Vienintelis Jėzaus reikalavimas norintiems patekti į Dievo karalystę, yra metanoja (Lk 15, 7, 10; 5, 32). Apaštalų pagrindinė užduotis t. p. yra metanojos skelbimas (Apd 2, 38; 3, 19).
2182