metateòrija (meta… + teorija), teorija, tirianti kurią nors kitą teoriją. Ši vadinama objektine teorija. Jei ji turininga, metateoriniais tyrimais formalizuojama, sukuriama jos metakalba. Labiausiai išplėtota dedukcinių sistemų metateorija yra metamatematika ir metalogika. Metateorija analizuoja tiriamos teorijos struktūrą, savybes, jos sąvokų ir teiginių sistemą, principus, kuriais teorija remiasi, aksiomatiką ir kita. Metateoriniai tyrimai atskleidžia teorijos pagrindimą, racionaliausius jos konstravimo būdus ir tuo padeda ją plėtoti. Metateorinėmis priemonėmis įrodomos loginės teoremos vadinamos metateoremomis. Metateorijos svarbiausias tikslas – tirti teorijų formalizaciją, formaliosios sistemos sintaksines ir semantines savybes. Tiriant formaliosios sistemos sintaksines savybes jos elementai nagrinėjami kaip neturiningi konstruktyvūs ženkliniai objektai nurodant tik išraiškų sudarymo ir gavimo iš kitų išraiškų procedūrą – tai formalūs įrodymai loginės sekos priemonėmis. Tiriant formaliosios sistemos semantines savybes nagrinėjama jos modelio ir interpretacijos klausimai, semantinėmis taisyklėmis nustatomų išraiškų ir jomis žymimų objektų santykiai, nustatoma objektinės teorijos naudojimo sritis. Sintaksinis ir semantinis tyrimai glaudžiai susiję (tai rodo, pavyzdžiui, teorema, kad formaliosios sistemos neprieštaringumas neįrodomas tos pačios sistemos priemonėmis). Metateorija tiriama aukštesnės eilės teorijos – metametateorijos – priemonėmis. Metateorijos koncepciją 20 amžiaus 4 dešimtmetyje sukūrė D. Hilbertas tirdamas matematikos pagrindus. Svarbių metametateorijos rezultatų pasiekė A. Tarskis, R. Carnapas, K. Gödelis.
314