meteorològija ir klimatològija Lietuvojè
Mokslo pradmenys
Pirmųjų meteorologijos žinių Lietuvoje randama 17 a. Vilniaus universiteto (VU) astronomų ir matematikų veikaluose. 1643 VU Joanne Počapovskis apgynė magistro disertaciją Universa meteorologia. Šis Joanne Počapovskio veikalas, grindžiamas Aristotelio ir M. Koperniko mokymu, neapsiribojo vien meteorologijos problematika. Knygoje nagrinėjami atmosferiniai reiškiniai, aprašomas Paukščių Takas, naujos žvaigždės, žemynai, upės, jūros, Žemės gelmės, žemės drebėjimai. Joanne Počapovskis dėstė Vilniaus akademijoje fiziką, kurios dalį sudarė ir meteorologija. Kita meteorologijai artima Vilniaus akademijoje plėtota sritis buvo optika. Ioannesas Reyteris paskelbė veikalą apie vaivorykštes ir spalvas (Iris seu colores apparentes 1647), kuriame, greta geometrinės optikos ir spalvų aptarimo, buvo nagrinėjama debesų kilmė, teisingai aiškinama, kad vaivorykštė susidaro Saulės spinduliams lūžtant lietaus lašuose.
Ioanneso Reyterio veikalo viršelis (1647)
Nuo 18 a. vidurio meteorologijos mokslų raida daugiausia siejosi su fizikos progresu. VU profesorius T. Žebrauskas 18 a. viduryje jau naudojosi termoskopu ir baroskopu – termometro ir barometro prototipais. 1770 M. Počobutas VU astronomijos observatorijoje pradėjo reguliariai matuoti oro temperatūrą; duomenų išlikę nuo 1777.
Reikšmingas meteorologinių stebėjimų raidos etapas prasidėjo 19 a. pradžioje. 1803 T. Czackio iniciatyva Vilniaus krašte prie Vilniaus apygardos mokyklų buvo įkurta 60 meteorologijos stočių. VU jas aprūpino reikiamais instrumentais ir darbo instrukcijomis, kurias parengė J. Mickevičius (Pastabos apie meteorologiją ir meteorologinių stebėjimų būdą /Uwagi o meteorologii i o sposobie obserwacji meteorologicznych 1813). Stočių tinklas veikė iki VU uždarymo (1832). 19 a. pradžioje meteorologijos straipsnių parašė VU rektorius ir observatorijos direktorius J. Sniadeckis. Jis reikalavo, kad universiteto mokslininkai savo tyrimus ir dėstymą grįstų astronominių ir meteorologinių stebėjimų duomenimis; pats išanalizavo 34 metų Vilniaus krašte atliktų meteorologinių stebėjimų duomenis, kuriuos panaudojo knygoje Meteorologia. Joje kėlė būtinumą gerinti stebėjimų metodiką, diegti daugiau astronomijos, fizikos, chemijos žinių, parengė naują meteorologinių stebėjimų instrukciją.
Nuo 1795 iki I pasaulinio karo meteorologiniai matavimai Lietuvoje buvo atliekami Sankt Peterburgo vyriausiosios geofizinės observatorijos įkurtose II ir III eilės meteorologijos stotyse. II eilės stotys matavo oro temperatūrą ir drėgmę, kritulius, atmosferos slėgį, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą, III eilės – tik kritulius.
Nuo 1833 nereguliarius meteorologinius stebėjimus vykdė Kauno, Kolainių, Kražių, Kalvarijos mokyklos. 1869–72 įsteigtos meteorologijos stotys Kėdainiuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Suvalkuose, 1875–92 – Ignalinoje, Panevėžyje, Kaune, Radviliškyje, Varėnoje, Druskininkuose. 1871 VU astronomijos observatorija pradėjo matuoti kritulius, 1876 – vėją. Meteorologinių matavimų tinklas nuolat kito: dalis matavimo punktų veikė epizodiškai, keitėsi stočių ir postų pavadinimai, matavimų programos, terminai. Nuo 1892 pradėta matuoti sniego dangą. 20 a. pradžioje Lietuvoje veikė 36 meteorologijos stotys (II eilės – 12, III eilės – 24). Stebėjimų duomenys buvo siunčiami į Sankt Peterburgą. 19 a. pabaigoje lenkų ir rusų mokslininkai parengė pirmuosius Lietuvos klimato aprašymus. 1834 meteorologiniai stebėjimai pradėti Klaipėdos uoste; jų duomenys buvo skelbiami savaitraštyje Memelsches Wochenblatt, nuo 1849 – dienraštyje Memeler Dampfboot. Klaipėdos meteorologijos stoties duomenys (su pertraukomis) išlikę nuo 1881.
Raida 1918–1940
Po I pasaulinio karo meteorologijos stočių darbą pradėta atkurti 1921 įsteigus Kauno meteorologijos stotį (nuo 1923 Centrinė meteorologijos stotis, vedėjas S. Olšauskas). Švietimo ministerija įpareigojo ją organizuoti stočių tinklą, joms vadovauti, tvarkyti stebėjimų duomenis. 1924 Lietuvos universitete įkurta Meteorologijos komisija, kuri padėjo Centrinei meteorologijos stočiai organizuoti meteorologinių stebėjimų tinklą. Privačių asmenų iniciatyva meteorologijos stotys kūrėsi prie mokyklų ir dvarų (pvz., Šikšnių dvaro, Raseinių gimnazijos), bet jų stebėtojai dirbo trumpai ir nereguliariai. 1924 Meteorologijos komisija ėmė leisti metraštį Meteorologinių observacijų daviniai Lietuvoje.
Centrinės meteorologijos stoties funkcijas perėmė 1926 įkurtas Meteorologijos biuras (vedėjas S. Olšauskas), kuris 1938 pertvarkytas į Klimatologijos institutą. Meteorologijos biuras kasdien iš gautų duomenų sudarydavo sinoptinį žemėlapį, rytdienos orų prognozę ir kartu su meteorologijos stočių duomenimis spausdindavo Lietuvos meteorologijos biuro biuletenyje (pirmasis išleistas 1926 01 02).
Kėdainių meteorologijos stotis (fotoatvirukas, 1936; iš Kėdainių krašto muziejaus rinkinių)
1926 veikė 23 meteorologijos stotys, 1929 – 49: I eilės – 2 (Dotnuvos ir Kauno), II – 9, III – 13, IV – 25. Pradėtos sudaryti pagal tarptautinį kodą kasdieninės meteorologinės telegramos, 2 kartus per parą siunčiamos Tarptautinei meteorologijos organizacijai (nuo 1924). I ir II eilės stotys matavo oro ir dirvožemio paviršiaus temperatūrą, atmosferos slėgį, oro drėgmę, debesuotumą, kritulius, vėjo kryptį ir greitį, Saulės spindėjimo trukmę, sniego dangos storį. III eilės stočių matavimo programa buvo siauresnė; neturint griežtų nuostatų kai kuriose stotyse ji skyrėsi. Nuo 1929 meteorologijos stočių tinklas nebuvo pastovus, kai kurios buvo uždarytos, įsteigta naujų. 1933 pabaigoje veikė 44 stotys.
Taikomojo pobūdžio klimato tyrimai (daugiausia žemės ūkio tikslams) buvo sutelkti Dotnuvos žemės ūkio akademijoje; jų pradininkas I. Končius parašė pirmuosius meteorologijos (1924) ir agrometeorologijos (1925) vadovėlius. Planingus fenologinius stebėjimus ir sezoninių reiškinių tyrimus Dotnuvoje 1923 pradėjo S. Nacevičius. Apie meteorologijos žinių taikymą žemės ūkiui rašė A. Stulginskis, V. Ruokis, P. Matulionis (apie meteorologinių sąlygų poveikį dirvodarai), J. Krikščiūnas (žemės ūkio augalų reiklumą klimato sąlygoms), J. Tonkūnas (šviesos, šilumos, vandens ir orų poveikį derliui). Agroklimatinių sąlygų poveikį lauko, daržo ir sodo augalams analizavo J. Strazdas ir P. Rimkus. Pirmąjį išsamų veikalą apie Lietuvos klimatą parašė K. Pakštas (Lietuvos klimatas 1926). Jame nagrinėjami įvairūs klimato rodikliai, jų kaita, sudaryta klimato rajonavimo schema. 20 a. 3 dešimtmetyje žurnale Kosmos išspausdinta P. Dovydaičio straipsnių apie orų prognozavimą, ekstremaliai šiltas ir šaltas vasaras ir žiemas.
1934–40 prie Krašto apsaugos ministerijos Karo aviacijos viršininko štabo veikė Karo meteorologijos tarnyba (viršininkas inžinierius majoras B. Vaivada). 1931–38 leidiniuose Mūsų žinynas, Sparnai B. Vaivada paskelbė straipsnių aeronautinės meteorologijos klausimais ir apie artilerijos bei aviacijos meteorologijos aprūpinimą. 1938 Karo meteorologijos tarnyba ėmėsi ir sinoptinės meteorologijos darbų; sinoptinio skyriaus vedėjas (nuo 1939) V. Ilgūnas taikė naują Bjerkneso orų prognozių metodą. Karo meteorologijos tarnyba steigė vėjo krypčiai ir greičiui matuoti zondų leidimo punktus.
1922 VU Matematikos ir gamtos fakultete buvo įkurta Geodezijos ir meteorologijos katedra (nuo 1929 Meteorologijos katedra; vedėjas K. Jantzenas); meteorologinius tyrimus vykdė W. Dziewulskis, K. Jantzenas, A. Rajeckis. Šiai katedrai priklausė Vilniuje nuo seno veikusi meteorologijos stotis. Joje buvo atliekami oro temperatūros, atmosferos slėgio, kritulių, vėjo, Saulės spinduliuotės stebėjimai, jų duomenys apibendrinami, stebėjimų medžiaga kasdien perduodama Varšuvos meteorologijos institutui.
Atgavus Vilniaus kraštą 1939 įsteigtas Vilniaus sinoptinis ir klimatologijos I eilės postas, kuriame pradėti aerologiniai stebėjimai, ir dar keletas II eilės postų. 1940 visam Lietuvos klimato tyrimo darbui vadovavo Klimatologijos institutas; jam priklausė 49 stebėjimo stotys ir postai, 277 fenologinių stebėjimų punktai. 1941 sausį–birželį Lietuvos meteorologijos stotims vadovavo Klimatologijos instituto bazėje įkurta Hidrometeorologijos tarnybos Lietuvos valdyba, kuri buvo pavaldi SSRS vyriausiajai hidrometeorologijos valdybai. 1941 07–1944 08 Lietuvos meteorologijos stočių tinklui vadovavo Švietimo ministerijos žinioje atkurtas Klimatologijos institutas, kuris buvo Vokietijos oro pajėgų tarnybos prižiūrimas. Universitetinių meteorologijos studijų pradininkas – K. Sleževičius. Jo iniciatyva Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakultete 1923 įkurtas Geofizikos kabinetas, kuris 1930 pertvarkytas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą (iki 1953 vadovavo K. Sleževičius). Iki 1940 meteorologijos ir klimatologijos tematikos diplominius darbus apgynė 14 katedros absolventų. Svarbiausi šio laikotarpio mokslo darbai – geofizikos (gravimetrijos ir magnetometrijos), Saulės spinduliuotės, oro dulkėtumo, atmosferos cirkuliacijos ir klimato tyrimai, atlikti vadovaujant K. Sleževičiui. 1940 Matematikos ir gamtos fakultetą perkėlus iš Kauno į VU, Geofizikos ir meteorologijos katedra perkelta į VU Gamtos fakultetą (po II pasaulinio karo pertvarkyta į Meteorologijos ir klimatologijos katedrą).
Raida 1940–1989
SSRS okupacijos metais (1944–89) Lietuvos meteorologijos stočių tinklas priklausė SSRS meteorologijos sistemai; stebėjimai, prognozės, klimato tyrimai buvo atliekami pagal bendrus nurodymus. 1955 Lietuvoje veikė 26 meteorologijos stotys ir 94 postai. Stotyse iki 1944 stebėjimai buvo vykdomi 3, nuo 1945 – 4, nuo 1966 – 8 kartus per parą. 1944 įkurtas Orų biuras, 1945 – Civilinės aviacijos meteorologijos stotis, pradėta atmosferos radiozondavimas (nutrauktas 2001, atnaujintas 2003; nutrauktas 2015) ir reguliarūs agrometeorologiniai stebėjimai, 1952 – aktinometriniai matavimai, nuo 1953 sudaromos agrometeorologinės prognozės. Nuo 1974 veikė meteorologinės radiolokacijos stotis (2000 uždaryta dėl pasenusios įrangos).
Meteorologiniai ir klimatologiniai tyrimai buvo atliekami Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos institute, Geologijos ir geografijos institute (vėliau Mokslų akademijos Geografijos skyriuje), Žemdirbystės institute, VU (Meteorologijos ir klimatologijos katedroje), Hidrometeorologijos ir gamtinės aplinkos kontrolės valdyboje.
Svarbiausios šio laikotarpio mokslinių tyrimų kryptys: kompleksinė orų klimatologija (plėtojo A. Griciūtė, V. V. Ščemeliovas), atmosferos cirkuliacija ir sinoptinė meteorologija (A. Buzas, Č. Garbaliauskas, I. Ignatavičienė, P. Korkutis, M. Mikalajūnas, J. Mikalajūnienė, J. Pečiūrienė, J. Ralienė, A. Šalavėjus, E. Tylienė), dendroklimatologija (T. Bitvinskas), fenologija (L. V. Kulienė, J. Tomkus), žemės ūkio meteorologija ir mikroklimatologija (R. Karalevičienė, K. Kaušyla, I. Pempaitė, A. Seniūnas, V. V. Ščemeliovas, J. Tomkus), agroekologinis modeliavimas (D. Lukianienė, I. Lamsodienė), klimato svyravimai (G. Alosevičienė, V. Klimienė, V. V. Ščemeliovas), Saulės spinduliuotė ir paklotinio paviršiaus radiacijos balansas (G. Kasperavičienė, B. Kavaliauskas, I. Pempaitė, D. Styra), atmosferos chemija ir atmosferos radioaktyvumas (N. Astrauskienė-Dargienė, D. Butkus, A. Galvonaitė, Č. Garbaliauskas, B. Giedraitis, A. Girgždys, R. Jasiulionis, A. Kirkaitė-Mikelinskienė, K. Kvietkus, V. Lujanas, B. Lukšienė, V. Matulevičienė, V. Matuolis-Matulevičius, A. R. Milukaitė, T. Nedveckaitė, D. Perkauskas, V. Pocius, S. J. Šalavėjus, K. Šopauskas, D. Šopauskienė, N. Špirkauskaitė, E. Vėbra). Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba 20 a. 5–6 dešimtmetyje parengė pirmuosius Lietuvos klimato žinynus (redaktorius C. Dorfman); jie nuolat atnaujinami ir papildomi.
Nuo 1961 kovo 23-iąją pradėta minėti Pasaulinė meteorologijos diena.
Raida po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 įkurta Lietuvos Respublikos Hidrometeorologijos valdyba (nuo 1996 Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos), kuri vykdo reguliarius hidrologinius ir meteorologinius stebėjimus, kaupia stebėjimo duomenų banką, vertina vandens išteklius ir klimatą, prognozuoja orų kaitą, nepalankias ir stichines hidrologines ir meteorologines sąlygas. 1992 Lietuva tapo Pasaulinės meteorologijos organizacijos nare. 1993 pradėti bendrojo ozono kiekio, 2000 – Saulės ultravioletinės spinduliuotės matavimai.
Nuo 2003 meteorologijos stotyse diegiama automatinė įranga, atnaujinti aerologiniai ir fenologiniai stebėjimai. 2006 meteorologinių stebėjimų tinklą sudarė: 14 meteorologijos stočių, 2 kranto meteorologijos stotys, 2 hidrometeorologijos, 9 paprastosios klimatologijos stotys, aviacinės meteorologijos centras ir 2 aviacinės meteorologijos stotys. 2009 sukurtas agrometeorologinių matavimų tinklas. 2016 Lietuvoje veikė 27 meteorologijos stotys. Jos dirba visą parą (stebėjimų duomenys užrašomi kas valandą). Yra įrengtos specialios meteorologinės aikštelės, jose tam tikra tvarka sumontuoti įvairūs prietaisai – slėgio, temperatūros, drėgmės, debesuotumo, vėjo krypties matuokliai ir kita. Kai kurie oro temperatūros, kritulių, vėjo rodikliai ir pavojingi meteorologiniai reiškiniai dar stebimi vandens matavimo stotyse. Stebėjimai iš visų Lietuvos stočių suplaukia į Hidrometeorologijos tarnybą Vilniuje, o iš čia keliauja į pasaulinius meteorologinių duomenų bankus.
meteorologijos stotis (Šilutės apylinkės)
Lietuvos meteorologinių stebėjimų tinklo žemėlapis (2023)
Vykdant Lietuvos meteorologinių stebėjimų tinklo modernizavimą 2010 pradėta teikti Laukuvos (Šilalės rajono savivaldybės teritorija), nuo 2015 – Trakų Vokės (Trakų rajono savivaldybės teritorija) meteorologinių radiolokatorių, arba radarų (2022 antroje pusėje–2023 pradžioje vyko jų kapitalinis atnaujinimas), informacija; nuo 2013 ji teikiama į Šiaurės Europos meteorologinių radiolokatorių tinklą (NORDRAD). Meteorologiniai radiolokatoriai skirti krituliams stebėti bei trumpalaikėms orų prognozėms sudaryti. Pateikia tikslius duomenis apie kritulius, jų intensyvumą ir tipą, nustato įvairius hidrometeorologinius reiškinius (uraganus, škvalus, krušą, oro masių kaitą ir kita), lengvina pastebėti ekstremalių meteorologinių reiškinių susidarymo vietą ir laiką (iš anksto perspėjus apie artėjantį pavojų galima jam pasirengti ir sušvelninti padarinius). Informacija apie atmosferą surenkama 250 km spinduliu (kuo didesnis atstumas, tuo mažesnis duomenų tikslumas).
2011 įdiegta stichinių gamtos reiškinių išankstinio perspėjimo sistema, 2013 – žaibų išlydžių aptikimo sistema. Nuo 2013 Hidrometeorologijos tarnybos interneto svetainėje pradėta teikti skaitmeninio aukštos skiriamosios gebos orų prognozių modelio HARMONIE (iki 2017 beta versija) informacija.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba bendradarbiauja su Europos meteorologinių palydovų eksploatacijos organizacija (European Organisation for the Exploitation of Meteorological Satellites, EUMETSAT; nuo 2014), Europos vidutinės trukmės orų prognozių centru (European Centre for Medium-Range Weather Forecasts, ECMWF). Veikia ir žinybiniai meteorologinių stebėjimų tinklai: Lietuvos automobilių kelių direkcijos, Lietuvos žemdirbystės instituto, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos automatinių stočių tinklas, Aplinkos ministerijos foninio integruoto monitoringo ir miestų oro monitoringo stočių tinklas.
Lietuvos klimato ir meteorologinių tyrimų centrai: VU Hidrologijos ir klimatologijos katedra, Fizikos institutas, Geologijos ir geografijos institutas, Hidrometeorologijos tarnyba.
VU Hidrologijos ir klimatologijos katedroje tiriama klimato genezė ir svyravimai, klimato modeliavimas ir prognozavimas, agroklimato ištekliai, prisitaikymo prie klimato kaitos politika (A. Bukantis, E. Rimkus), atmosferos cirkuliacijos procesai ir ilgalaikės orų anomalijos, atliekami sinoptinės meteorologijos (Paulius Jalinskas, G. Stankūnavičius) ir transporto meteorologijos (Justas Kažys, E. Rimkus) tyrimai. Fizikos institute tiriama klimato kaitos poveikis ekosistemoms (G. Bartkevičienė, Mečislovas Žalakevičius), Geologijos ir geografijos institute – klimato kaitos poveikis vandens sistemų raidai (Rita Linkevičienė, Julius Taminskas, Linutė Valiuškevičienė), Lietuvos miškų institute – klimato veiksnių poveikis medynų produktyvumui, miškų ir agrarinių ekosistemų augalijai (R. Ozolinčius, A. Pliūra, J. Ruseckas, V. Stakėnas ir kiti).
meteorologijos aikštelė ir meteorologinis radaras Trakų Vokėje
Lietuvos žemdirbystės institute (Sigitas Lazauskas) ir Klaipėdos universitete (Vitalijus Denisovas, N. Juščenko) atliekamas agroekologinis modeliavimas, Vytauto Didžiojo universitete – klimato svyravimų rekonstrukcija dendrologiniais metodais (J. Karpavičius, R. Pukienė, V. Stravinskienė, A. Vitas). Hidrometeorologijos tarnyba sudaro ir leidžia klimato žinynus, tiria orų anomalijas (G. Alosevičienė, S. Buitkuvienė, A. Galvonaitė, V. Klimienė, M. Misiūnienė, Dalytė Skeivelienė).
Klimatologų ir meteorologų rengimas
Klimatologijos ir meteorologijos studijos (bakalauro, magistro ir doktorantūros) vyksta Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje. 1930–2022 šioje katedroje specializavosi ir apgynė diplominius darbus daugiau kaip 800 absolventų. Meteorologijos, klimatologijos, hidrologijos, okeanologijos ir hidrometeorologijos kryptyse iš viso apginta 917 baigiamųjų darbų (401 pagal 5 metų studijų programą, 127 magistro darbai ir 389 bakalauro darbai); 55 % visų diplominių darbų parengta meteorologijos ir klimatologijos temomis. Nuo 1998 iki 2022 daktaro disertacijas apgynė 14 doktorantų.
Nuo 21 a. pradžios katedros darbuotojų ir studentų moksliniuose darbuose vyrauja šios temos: Lietuvos ir Baltijos regiono klimato svyravimai, atmosferos cirkuliacijos procesai, Baltijos jūros ir jos krantų tyrimai, upių ir ežerų hidrologija, biometeorologija, distancinių metodų taikymas hidrometeorologijoje ir kitos. Nuo 2012 centrinėje miesto dalyje įkūrus Vilniaus universiteto automatinę meteorologijos stotį, plėtojami Vilniaus miesto mikroklimato tyrimai.
Svarbiausi veikalai
Autorių kolektyvų monografijos: Lietuvos klimatas (1966), Lietuvos antropoklimatas (1979), Vilniaus ir Kauno klimatas (1983), Klimato elementų kintamumas Lietuvos teritorijoje (1998), Klimato svyravimų poveikis fiziniams geografiniams procesams Lietuvoje (2001), Klimato kaita Klaipėdos mieste ir rajone: poveikis, kaina ir prisitaikymas (2012).
Monografijos: S. Nacevičiaus Taikomoji fenologija (1958), K. Kaušylos Lietuvos klimatas (1959), B. Styros Branduolinės meteorologijos klausimai (1959), Branduolinė meteorologija (1965), Radioaktyviomis medžiagomis užterštos atmosferos švarėjimas (1968; visos 3 rusų kalba), T. Bitvinsko Dendroklimatologiniai tyrimai (1974), V. Lujano Kosmogeniniai radionuklidai atmosferoje (1979), L. V. Kulienės ir J. Tomkaus Bendroji fenologija (1990), A. Bukančio Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI–XX amžiuose (1997), V. Stravinskienės Klimato veiksnių ir antropogeninių aplinkos pokyčių dendrochronologinė indikacija (2002), A. Bukančio Kas užlopys dangų (2014).
Vadovėliai ir mokomosios knygos: V. V. Ščemeliovo Žemės ūkio meteorologijos pagrindai (1977), Sigito Bagdono, Juozo Navicko, Reginos Šiaudienės Agrometeorologija (1989), A. Bukančio Lietuvos klimatas (1994), E. Rimkaus Meteorologijos pagrindai (1998), G. Valiuškevičiaus Meteometrija (1999), G. Stankūnavičiaus Sinoptinės meteorologijos pagrindai (2005), E. Rimkaus Vadovas debesims pažinti (2005), Vitalijaus Denisovo ir N. Juščenkos Imitacinių modelių vaidmuo agroekologijoje (2006).
Informaciniai leidiniai: A. Bagdono ir R. Karalevičienės Agrometeorologo žinynas (1987); Klaipėdos klimatas (1997), Pajūrio klimatas (2003), Lietuvos klimato žinynas (1991–2005), Klimato kaitos politikos pagrindai (2006).
Mokslo populiarinamieji leidiniai: Vlado Portapo Šimtas meteorologijos mįslių (1982), Įdomioji meteorologija (1990), A. Bukančio Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI–XX amžiuose (1998), 100 klausimų apie klimato kaitą (su kitais, 2017), Renatos Baniulienės Gamtos pavojai (2007), A. Galvonaitės Paskui orus jų klystkeliais (2021).
Tęstiniai leidiniai: Hidrometeorologiniai straipsniai (1968–80; 1992), Regioninė hidrometeorologija (1980–88), Geografijos metraštis (nuo 1958), Geografija (1961–2020).
-03 23; -meteorologija Lietuvoje; -klimatologija Lietuvoje
1163