metodològija (metodas + gr. logos – mokslas), tyrimo metodų, taisyklių, prielaidų ir postulatų visuma, jos analizė ir formulavimas. Terminas kartais vartojamas kaip metodikos ir metodo sinonimas. Filosofinis metodų mokslas metodologija susiklostė moderniojoje filosofijoje kaip šiuolaikinio eksperimentinio mokslo teorinių principų ir jų praktinio taikymo tyrimas ir pagrindimas. Metodologija remiasi moderniosios filosofijos epistemologine prielaida, kad mokslinės pažintinės veiklos rezultatyvumą lemia ypatingas pažinimo būdas, vadinamasis mokslinis tyrimo metodas. Nuo 19 a. pabaigos Vakarų mokslo filosofija ėmė virsti tiksliųjų mokslų metodologijos analitika. Daugiausia tyrinėtas mokslinio žinojimo pažintinis statusas, jo loginiai pagrindai, mokslo žinijos sistematizacija ir tipologija, eksperimentinio mokslinio tyrimo dedukcija ir indukcija, mokslinio metodo universalumas ir jo specifikos priklausomybė nuo tyrimo srities, mokslo istorinė kaita ir pažanga. 20 a. antroje pusėje analitinės mokslo filosofijos esminiais postulatais ėmė abejoti analitinės filosofijos atstovai ir jų oponentai. Analitinę metodologiją labiausiai kritikavo postmodernioji filosofija. Ji rėmėsi M. Heideggerio antiscientistiniu egzistencializmu, H.-G. Gadamerio filosofine hermeneutika, S. Freudo psichoanalitine pasąmonės samprata, K. Marxo socialine ir ekonomine ideologijos kritika ir kitomis filosofinėmis koncepcijomis, kuriose kritikuojamas scientistinis racionalumas, kvestionuojamas universalaus mokslinio metodo poreikis ir efektyvumas, pabrėžiamas jo socialinis, politinis, kultūrinis ir dorovinis nenaudingumas. Neatsižvelgiant į tai 21 a. pradžioje gausiai kuriamos mokslinio realizmo principais grįstos koncepcijos, ginančios moderniosios metodologijos esminius principus.
866