metodològinis individualzmas, redukcionzmas, sociologinis metodas, nagrinėjantis ir aiškinantis visuomenę kaip individų, o socialinių procesų raidą – kaip individų sprendimų visumą. Pagal metodologinį individualizmą radikaliausią prasmę, visuma yra ne kas kita, kaip jos dalių suma (atomizmas). Sudėtingi procesai, reiškiniai paaiškinami supaprastinti, suskaidyti į paprastesnius ar smulkesnius. F. A. von Hayekas, K. R. Popperis save vadino metodologiniais individualistais ir prieštaravo kolektyvizmui (filosofinis metodas, aiškinantis socialinius procesus kaip žmonių tarpusavio priklausomybės rezultatą). Metodologinis individualizmas pabrėžia ne individų tarpusavio santykius, bet kiekvieno jų santykį su visuomene, neigia, kad visuomenėje sprendimai priimami kolektyviai, ir reikalauja, kad socialinių mokslų teorijos būtų grindžiamos individualiomis įžvalgomis. Norvegijos sociologo ir psichologo J. Elsterio teigimu, socialinio gyvenimo vadinamoji elementarioji dalelė yra žmogaus individualus, o ne organizacijos ar bendruomenės elgesys. Metodologinis individualizmas prieštarauja istoricizmui, struktūriniam funkcionalizmui, neigia, kad individualų elgesį lemia socialinė klasė, lytis, tautybė ir kita. Metodologinio individualizmo atstovai taip pat neigia reklamos poveikį individualiam skoniui ir pasirinkimui. Metodologinis individualizmas būdingas neoklasikinei ekonomokos teorijai (neoklasikai), kuri kolektyvinius veiksmus traktuoja kaip racionalių, naudą maksimizuojančių individualių veiksmų sumą. Taip aiškinama daugumos ekonominių institucijų struktūra ir dinamika. L. H. E. von Misesas teigė, kad individų naudos siekimas nebūtinai yra akivaizdus. Pasak jo, racionalūs individai pirmiausia siekia patenkinti savo svarbiausius poreikius, bet gali ir nesuvokti kiekvieno poreikio prioriteto. Vienas ryškesnių metodologinio individualizmo pavyzdžių – Austrų mokyklos kritikuota istorinė mokykla, kuri propagavo statistinę analizę.
Metodologinio individualizmo užuomazgų randama T. Carlyle’io veikaluose, kur žmonijos istorija laikoma didvyrių biografijų rinkiniu. W. Jamesas tai vadino T. Carlyle’io elitiniu metodologiniu individualizmu ir jį patobulino, atkreipdamas dėmesį ne tik į garsių politikos veikėjų, bet ir į paprastų piliečių indėlį istorijos raidoje.