Michelangelo. Skulptūra Dovydas (marmuras, 1504, Akademijos galerija Florencijoje)
Michelangelo portretas (raižinys, 1545, dailininkas Enea Vico)
Michelangelo (Mikelándželas), Michelangelo di Lodovico Buonarroti Simoni 1475 03 06Caprese (dabar Caprese Michelangelo, Toskanos sr.) 1564 02 18Roma (palaidotas Šv. Kryžiaus bazilikoje Florencijoje), italų dailininkas, architektas, poetas. Vienas žymiausių brandžiojo Renesanso menininkų. Michelangelo – vienas ryškiausių kūrėjų dailės istorijoje, įkūnijęs vadinamojo universaliojo genijaus tipą. Kūryba turėjo didelę įtaką vėlesnės dailės raidai, vėlyvoji – baroko ir manierizmo dailei. 1488 mokėsi tapybos (pas D. Ghirlandaio), 1489–91 – skulptūros, 1490–92 dar mokėsi Lorenzo de Medici mokykloje Florencijoje. Studijavo anatomiją, antikinę skulptūrą, Donatello, Masaccio, Giotto di Bondone’s, Jacopo della Quercios kūrybą. Gyveno Florencijoje, Romoje. Nuo 1534 kūrė poeziją (išliko apie 300 sonetų ir madrigalų).
Skulptūra
Pirmieji kūriniai – nedideli marmuro reljefai (Madona prie laiptų, Kentaurų kova su lapitais, abu 1492), skulptūros Šv. Dominyko bažnyčioje (1494) Bolonijoje, statula Bakchas (1497). Vienas žymiausių ankstyvojo laikotarpio kūrinių – Pieta (1499) Šv. Petro bazilikoje Vatikane; joje išryškėjo Michelangelo kūrybos ypatybės: monumentalumas, harmonija, psichologiškumas, emocinis intensyvumas, sąsajos su antikos skulptūra. Michelangelo Florencijoje sukurta 5,5 m aukščio Dovydo statula (1504) laikoma Renesanso epochos žmogaus idealo įkūnijimu. Sukūrė apskritų marmuro reljefų – tondų: Madona, arba Pitti tondas (1505), Madona su Kūdikiu ir šv. Jonu Krikštytoju, arba Taddei tondas (1506).
Michelangelo. Skulptūra Pieta Šv. Petro bazilikoje Vatikane (marmuras, 1499)
Michelangelo. Skulptūra Mozė Surakinto Šv. Petro bažnyčioje Romoje (marmuras, 1515)
Vėlyvesnė Michelangelo skulptūrinė kūryba daugiausia susijusi su dideliais projektais, kurių dauguma liko nebaigti. 1505 pradėjo kurti popiežiaus Julijaus II mauzoliejų Surakinto Šv. Petro bažnyčioje Romoje (nebaigtas). Išliko mauzoliejui skirta skulptūra Mozė (1515), t. p. vergų skulptūros (Mirštantis vergas, Sukilęs vergas, abi 1513; 4 iš jų nebaigtos), kurioms būdinga sudėtingos besisukančio kūno pozos, išryškinta muskulatūra, klostėmis kuriamas dramatizmas. 1520–34 sukūrė interjerą ir skulptūrų Medici antkapinėje koplyčioje Šv. Lauryno bažnyčioje Florencijoje. Piliastrais įrėmintose sienų nišose įkomponuotos idealizuotos Lorenzo ir Giuliano Medici skulptūros, sarkofagai su alegorijomis Diena ir Naktis, Prieblanda ir Aušra, virš antkapinio paminklo – Madonos su Kūdikiu ir Medici giminės globėjų Šv. Kozmo ir šv. Damijono skulptūrinė grupė (1531). Šioms skulptūroms būdinga nerimas, užslėptas vidinis dramatizmas.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu sukūrė sudėtingos kompozicijos, tragizmo motyvų pietų (Pieta, apie 1550, Rondanini pieta, 1564, nebaigta), jų sustambintų figūrų judesiai atspindi dramatiškas emocijas.
Tapyba
Michelangelo. Freska Šv. Petro kankinystė Šv. Pauliaus koplyčioje Vatikane (1546–50)
Sukūrė vieną žymiausių Renesanso kultūros paminklų – freskas Siksto koplyčioje (ST siužetais dekoravo skliautus, 1508–12, sukūrė freską Paskutinis teismas, 1535–41), t. p. freskas Šv. Pauliaus koplyčioje Vatikane (Šv. Pauliaus atsivertimas, Šv. Petro kankinystė 1546–50). Sukūrė molbertinės tapybos kūrinių: Šventoji Šeima su šv. Jonu Krikštytoju, arba Doni tondas (apie 1506), Kristaus guldymas į kapą (apie 1510). Vėlyvojoje tapyboje atsirado baroko stiliaus užuomazgų: sudėtingos vaizduojamųjų pozos, įvairūs rakursai, raiškūs gestai, dramatiškas apšvietimas. Išliko plunksna ir kreida atliktų apie 500 natūros studijų, skulptūrų ir tapybos eskizų; juose išryškinta žmogaus anatomija, įvairios pozos.
452
Architektūra
Apie 20 paskutiniųjų savo gyvenimo metų daugiausia reiškėsi kaip architektas. Florencijoje suprojektavo Šv. Lauryno bažnyčios fasadą (1516, neįgyvendintas), manierizmo bruožų Naująją zakristiją (1534, pradėjo architektas F. Brunelleschi), vieną gražiausių Vakarų Europoje Šv. Lauryno bibliotekos interjerą (vestibiulis 1524, skaitykla 1525, jos grindys 1553, laiptai baigti po 1559, architektas B. Ammanati; pirmą kartą Renesanso architektūroje laiptai traktuoti kaip interjero skulptūrinis elementas).
Šv. Petro bazilika Vatikane (15–17 a., kupolas, pradėtas 1547, architektas Michelangelo)
1528–29 buvo Florencijos fortifikacinių įrenginių statybos vyriausiasis inžinierius, suplanavo Šv. Minjato tvirtovę (1533). Naudodamas trapecijos prespektyvos efektą ir elipsės iliuzijos galimybes vienas pirmųjų Vakarų Europoje sukūrė erdvinį architektūros ansamblį – Kapitolijaus aikštę Romoje (baigta 17 a.) su Marko Aurelijaus statula (161–180). Žymiausias projektas – Šv. Petro bazilikos kupolas Vatikane (pradėtas 1547). Pagal jo projektus pastatyta: popiežiaus Leono X koplyčia Šv. Angelo pilyje (1514), Šv. Jono Florentiečio bažnyčia (pradėta 1519), Sforzų koplyčia Didžiojoje Švč. Mergelės Marijos bazilikoje (apie 1560), Švč. Mergelės Marijos Angelų ir Kankinių Karalienės bažnyčia (1561, baigta 18 a.), Kvirinalio rajoną užbaigiantys Pijaus vartai (1564, visi Romoje).
Architektūrai būdinga dinamiška kompozicija (aštriai smailėjantys langai, laužyti frontonai, orderių sistemos nesilaikymas), raiškios, kontrastingos formos, architektūros ir skulptūros darna, išryškinta erdvė. Vėlyvojoje kūryboje sustiprėjo plastinių formų raiška, sienos prarado plokštuminį pobūdį. Visus Michelangelo suprojektuotus statinius baigė kiti architektai.
2266