Międzyrzecz (Mendzýžečas), miestas Lenkijos vakaruose, Liubušo vaivadijoje, į pietryčius nuo Gorzów Wielkopolski; apskrities centras.
17 400 gyventojų (2021). Międzyrzeczas įsikūręs prie Obros upės (Wartos intakas). Per Międzyrzeczą eina Szczecino–Vroclavo plentas. Statybinių medžiagų, elektros mašinų gamyba, medienos apdirbimo, baldų, chemijos, siuvimo, maisto pramonė. Turizmas. Muziejus (apima 14–16 a. pilį, 18 a. seniūnijos ir kitus pastatus; archeologijos, istorijos, etnografijos, meno, dailiųjų amatų ir kiti eksponatai). Netoli Międzyrzeczo, požeminiuose įtvirtinimuose, yra du faunos rezervatai (žiemoja apie 30 000 šikšnosparnių).
Architektūra
Išliko karaliaus Kazimiero III Didžiojo pastatydintos gotikinės pilies (14 a., 16 a. atnaujinta, 17 a. per karą sunaikinta) griuvėsių liekanų, barokinis seniūnijos pastatas (1719, dabar muziejus), barokinė su klasicizmo elementais rotušė (1581, 1813 perstatyta). Sakraliniai pastatai: gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1479, 16 a. pirmoje pusėje pristatyta presbiterija ir zakristija), klasicistinė sinagoga (1824), vėlyvojo klasicizmo Šv. Vaitiekaus (1834, iki 1945 priklausė evangelikams) bažnyčia.
Istorija
9 a. dabartinio Międzyrzeczo vietoje buvo gyvenvietė. Pirmą kartą paminėtas 1005. 12–13 a. kaštelionijos centras. 1248 gavo miesto teises. 1296–1329 priklausė Brandenburgui. 14–16 a. amatų ir prekybos centras. Nuo 15 a. vidurio pilies teismo buveinė. Nuo 16 a. protestantizmo centras; susidarė gausi žydų bendruomenė. Per 1655–60 karą su Švedija sudegintas. 1780–1806 svarbus gelumbės prekybos centras. Po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo atiteko Prūsijos karalystei (vokiškai vadintas Meseritzu). 19 a. prarado ūkinę reikšmę. 1885 iki Międzyrzeczo nutiestas geležinkelis. Po I pasaulinio karo Międzyrzeczas liko Vokietijoje, po II pasaulinio karo grąžintas Lenkijai. 1791–1975 ir nuo 1999 Międzyrzeczas – apskrities centras.
2271
Meseritz; -Miedzyrzecz