Mielniko aktas (Mèlniko ãktas), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės susitarimas, sudarytas 1501 10 03 Petrkavo (į pietvakarius nuo Varšuvos) seime, 10 23 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir keliolikos LDK Ponų Tarybos narių atskirai patvirtintas Palenkės Mielnike. Skelbiama, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną politinį vienetą (nedalomą kūną), turės bendrus pasitarimus (seimus), bendras valdovas turės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Per vainikavimą kartu būsią tvirtinamos abiejų valstybių bajorų teisės, visais atvejais jos teiks viena kitai pagalbą, abiejose valstybėse bus naudojami tokios pat vertės pinigai. Akte nurodyta, kad LDK Ponų Tarybos nariai, kiti didikai, žymesni bajorai turį tą naują uniją patvirtinti priesaikomis ir raštais tiek kartų, kiek bus reikalinga.
Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtina Lietuvos ir Lenkijos ponų sudarytą uniją (1501 10 23 aktas; Krokuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tvirtindamas susitarimo nuostatus, pasižadėjo pasirūpinti, kad visi LDK ponai juos priimtų ir savo antspaudais patvirtintų.
Mielniko aktas iš esmės naikino Jogailaičių tėvonines teises į LDK. LDK norėjo Lenkijos paramos 1499 prasidėjusiame nesėkmingame kare su puolančia Maskvos didžiąja kunigaikštyste, o Lenkija siekė sau pajungti LDK. 1501 mirus Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui, juo pagal Mielniko aktą 10 04 tapo Aleksandras, bet Lenkijos karinė pagalba LDK buvo labai maža.
Dėl Mielniko akto LDK kilo įtakingų didikų (Radvilų, Goštautų, Mykolo Glinskio) opozicija. LDK Seimas Lietuvos Brastoje 1505 atmetė Mielniko aktą kaip susitarimą, kuris siaurina šalies savarankiškumą ir kuriam LDK atstovai neturėję Seimo įgaliojimų. Aktyviausi akto šalininkai Vilniaus vyskupas Albertas (Vaitiekus) Radvila, Trakų vaivada, žemės maršalka Jonas Zaberezinskis ir Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila buvo pašalinti iš Ponų Tarybos.
903