miẽstas, teisinį miesto statusą turintis teritorijos apgyvenimo sistemos elementas, kiekybiniais ir kokybiniais požymiais ryškiai išsiskiriantis iš aplinkos; gyvenvietės tipas.

Brazilijos miestui būdinga administracinė funkcija; Ministerijų esplanada (Esplanada dos Ministérios) Brazilijos miesto centre

Sąvokos apibrėžimas, urbanizacija

Kai kuriuose miesto sąvokos apibrėžimuose pateikiami kritiniai miesto kiekybiniai parametrai arba kokybiniai požymiai, t. p. jų deriniai, bet bendrų miesto ir kaimo atskyrimo kriterijų nėra. Kartais miestai ir panašūs dariniai vadinami miestiškosiomis gyvenvietėmis ir laikomi vienu iš 2 svarbiausių gyvenviečių ir visuomenės socialinės orgarganizacijos tipų (greta kaimiškųjų). Miestai – istoriniai geografiniai dariniai. 20 amžiuje miestų gyventojų skaičius padidėjo beveik 18 kartų.

sakralinė funkcija būdinga Vatikanui; Šv. Petro bazilika Vatikane (16–17 a.)

21 a. pradžioje pasaulio miestuose gyveno apie 1/2 planetos gyventojų. Įvairiuose regionuose ir šalyse urbanizacijos procesai vyksta skirtingai. Postindustrinėse labiau urbanizuotose šalyse miestus juosia plačios priemiesčių zonos, glaudžiai susijusios su miestu, bet turinčios kaimo gyvenvietės statusą. Vyksta dezurbanizacija, didėja socialinė daugelio smulkių miestų svarba. Kinta ir kaimo gyvenviečių funkcijos. Daugėja tarpinio tipo gyvenviečių, kurios, neturėdamos miesto statuso, daugeliu požymių panašios į miestą (kvaziurbanizacija). Ekonomiškai silpnose šalyse gausėja miestų (ypač didmiesčių) gyventojų, mažiau kinta pati miestų sistema. Urbanizacijos ir gyvensenos kaitos procesai mažina miestų ir kaimo gyvenviečių skirtumus, todėl jų sampratos tampa vis labiau santykinės.

Miestų kiekybiniai požymiai

Svarbiausi kiekybiniai požymiai, kurie išskiria miestą iš kitų gyvenviečių, yra gyventojų skaičius ir gyventojų tankis. Gyventojų gausa nėra pakankamai universalus rodiklis, bet dažnai naudojamas greta kitų kaip vienas svarbiausių požymių, ypač suteikiant teisinį miesto statusą. Nėra apibrėžto gyventojų skaičiaus, pagal kurį gyvenvietė laikytina miestu. Priklausomai nuo gyventojų tankio ir teritorijos apgyvenimo ypatybių mažiausias gyventojų skaičius miesto statusui įsigyti skirtingose šalyse yra nuo 200 iki 30 000. Miestų gyventojų tankis dažniausiai šimtus ir net tūkstančius kartų didesnis nei gretimose teritorijose; tankiausiai apgyventuose miestuose – daugiau kaip 10 000 žmonių/km2 (1 lentelė). Didelis gyventojų tankis, t. p. teritorijos užstatymo tankis ir pobūdis atspindi gyventojų ir jų veiklos koncentraciją mažoje teritorijoje.

iš Houstono panoramos matyti, kad šiam miestui būdinga mažaaukštė statyba

Miestui būdinga tankus užstatymas (2 lentelė), dirbtinių dangų gausa, daugiaaukštė statyba, sudėtinga miestų inžinerinė techninė infrastruktūra. Ypač tankiai užstatyti senieji istoriniai ir naujieji industriniai centrai, svarbiausi didmiesčiai. Kai kurie miestai retai (statistiniu požiūriu) užstatyti dėl to, kad jų oficialiose teritorijos ribose yra dideli rekreaciniai plotai, miško parkai, vandens telkiniai (ypač Šiaurės Europoje, Kanadoje). Miestų teritorinė struktūra, urbanistinio plano požymiai, miestų naudmenų struktūra padeda atskirti miestus nuo tankiai užstatytų kaimų (pvz., Pietų Europoje). Didesniems miestams būdinga daugiaaukščiai funkciniai centrai, subcentrų gausa, funkcinių zonų įvairovė. Yra ir labai didelių miestų, kuriems būdinga mažaaukštė statyba, pvz,, Houstone (Jungtinės Amerikos Valstijos) modernus dangoraižių centras nedidelis, miesto teritorijoje vyrauja vienaaukščiai pastatai.

1 lent. Kai kurių miestų gyventojų tankis (tūkst. žm./km2; 2008)
Miestas Tankis
Manila 43,1
Niujorkas 27,1
Paryžius 24,9
Lagosas 24,2
Seulas 17,2
Delis 17,1
Buenos Airės 14,9
Daka 14,6
Čikaga 12,5
Teheranas 11,4
Džakarta 11,2
2 lent. Kai kurių Europos miestų užstatymo intensyvumas (teritorijos %)
Miestas Užstatymo intensyvumas
Liverpulis 95
Amsterdamas 93
Paryžius 77
Venecija 77
Belfastas 72
Briuselis 65
Barselona 60
Sofija 59

Miestų kokybiniai požymiai

Iš kokybinių miesto požymių svarbiausi yra jo gyventojų veiklos pobūdis ir gyvensena. Kitaip nei kaimo, daugumos miestų gyventojų veikla nėra susijusi su pirminiu bioprodukciniu ūkiu. Vyrauja gyventojų užimtumas paslaugų ir pramonės sferose. Vis dėlto yra miestų (vadinamieji plantaciniai miestai), kurių gyventojų dalis glaudžiai susijusi su bioprodukciniu žemės ar miškų ūkiu. Sparčiai gausėja kaimo gyvenviečių, kurių gyventojai dirba miestuose paslaugų ir pramonės sferose, todėl nuo 20 a. antros pusės plėtojami metodai, kurie padeda atskirti miestą nuo kaimo pagal žmonių gyvenseną, gyvenimo būdą. Kitaip nei miestų statistika, miestiškumas pagal gyvenseną nustatomas konkrečiais sociologiniais tyrimais.

Miestui būdinga labai įvairi socialinė profesinė struktūra, sudėtinga sociumo sankloda, savita gyventojų asmeninių ir visuomeninių interesų struktūra, išsilavinimas, dažnai ir religinė ar politinė orientacija. Miestuose daugiau jaunesnio amžiaus žmonių, daugumoje miestų tolygesnė gyventojų lyties ir amžiaus struktūra (išskyrus labai specializuotus miestus). Svarbus kokybinis miesto požymis yra jo gyventojų savimonė. Dėl įvairių aplinkybių (dažniausiai socialinių, ekonominių ir istorinių) kai kurių gyvenviečių bendruomenės siekia miesto statuso. Šis reiškinys buvo būdingas Vakarų šalių industrializacijos laikotarpiui. Vyksta ir priešingas reiškinys (pvz., Lietuvoje), kai mažiausiųjų miestų bendruomenės dėl tų pačių priežasčių atsisako šio statuso.

Miestas kaip organizacinis teritorijos centras, jo teisinis statusas

Miestas yra organizacinis teritorijos centras. Aptarnauja arba valdo hierarchinėje apgyvenimo sistemoje esančias žemesnio rango gyvenvietes. Yra tam tikros istoriškai susiklosčiusios vietovės ar regiono centrinė vieta, dažniausiai pasižyminti įvairesnėmis funkcijomis ir išplėtotomis komunikacijomis, glaudžiai siejančiomis ją su gretima teritorija. Teisinis miesto statusas yra vienas būtiniausių požymių. Jis gali būti suteikiamas arba įgyjamas skirtingose šalyse skirtingu būdu. Priklauso nuo šalies teritorinius administracinius ar statistinius vienetus apibrėžiančių teisės aktų. Teisinis miesto statusas suteikiamas (arba panaikinamas) pagal atitikimą formaliesiems miesto kriterijams, pagal teritorinio planavimo ir regioninės plėtros dokumentus. Šalyse, kuriose išplėtota savivalda, didelę reikšmę turi gyvenvietės bendruomenės apsisprendimas. Lietuvoje 20 . pabaigoje vyravo miesto statuso atsisakymo tendencija vietos bendruomenių iniciatyva. Suteikiant arba panaikinant statusą taikomi ir pagrindinių požymių deriniai, gyvenvietės tipas nustatomas ne pagal 1 požymį, o pagal jų kompleksą (gyventojų skaičius, jų ekonominės veiklos pobūdis, administracinis statusas, savivaldos ekonominis pajėgumas, istorinis paveldas ir kita) ir sąveiką. Toks būdas taikomas apibrėžiant Lietuvos miesto statusą.

Miestų specializacija

Miestai yra polifunkciniai dariniai. Būdingiausios funkcijos – paslaugų teikimas, gamyba ir administravimas. Didžiausia funkcijų įvairovė ir apimtis būdinga didžiausiems miestams. Daugelis miestų turi tam tikrą istoriškai susiklosčiusią arba specialiai suplanuotą specializaciją – viena veiklos sritis tampa vyraujanti, nors mieste funkcionuoja ir kitos veiklos sritys. Šie miestai sąlygiškai vadinami monofunkciniais. Administracinė funkcija vyrauja sostinėse, kai kurių teritorinių administracinių vienetų centruose. Tokiuose miestuose ryški paslaugų sfera, pramonė dažniausiai nėra išplėtota, išskyrus poligrafijos, smulkią maisto ir lengvąją pramonę. Ūkinė ir kita veikla nukreipta aprūpinti administracines funkcijas. Neretai tokie miestai turi specialiojo teritorinio administracinio vieneto statusą (Kanbera Australijoje, Brazilija Brazilijoje, Vašingtonas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Abudža Nigerijoje).

administracinė funkcija būdinga Vašingtono miestui; čia pastatytame Kapitolijuje įsikūręs Jungtinių Amerikos Valstijų parlamentas – Kongresas

Industrializacijos laikotarpiu nemažai miestų išaugo prie metalų rūdų, anglių kasyklų, naftos gavybos rajonuose, daug jų buvo sukurta didelėms įmonėms, elektrinėms aptarnauti.

pramonės miestas Cardiffas; Prieplaukos pastatas (priekyje; 1897, architektas Williamas Frameʼas) ir Tūkstantmečio centras (2009, architektūrinė bendrovė Percy Thomas Partnership)

Šie miestai sąlygiškai vadinami pramonės miestais. Jų gyventojų veikla susijusi su vienos didelės įmonės arba siauros pramonės šakos raida. Vykstant pramonės konjunktūros pokyčiams tokius monofunkcinius miestus ištinka socialinė krizė (Doneckas, Cardiffas, Ivanovo, Pittsburghas). Savitomis funkcijomis pasižymi vadinamieji technopoliai. Jų specializacija – atlikti tam tikrą veiklą mokslo, technologijų ir pramonės klasteryje (pvz., tarp Londono ir Bristolio visa juosta miestų, dirbančių išskirtinai aviacijos mokslo, technologijų ir pramonės srityse). Yra miestų, kurių pagrindinės funkcijos yra transporto mazgų (ypač su jūrų uostais) aptarnavimas; juose pagrindinė funkcija dažniausiai derinama su pramonine (Rotterdamas).

Mokslo miestų (Kembridžas, Oksfordas, Berkeley, Los Alamosas, Dubna, Puščinas, Kioto) funkcijos labiausiai susietos su universitetais ir mokslinėmis tyrimų institucijomis. Ryški miestų kurortų, rekreacijos ir turizmo centrų (Acapulco, Las Vegasas, Las Palmasas, Nica, Soči, Šarm el Šeichas, Pataja) specializacija. Šie miestai dažniausiai nedideli, išskirtinių istorinių arba gamtinių savybių; ekonominė veikla sezoninė. Uždarų karinės paskirties miestų pagrindinė funkcija – ginkluotės gamyba arba karinių bazių aptarnavimas. Kai kurių miestų (Jeruzalė, Meka, Vatikanas) svarbiausia funkcija sakralinė (piligrimystės paslaugos).

mokslo miesto funkcija būdinga Kembridžui (Didžioji Britanija)

Miestų klasifikavimas

Miestai klasifikuojami pagal pagrindinius požymius ir funkcijas, t. p. pagal istorinius kriterijus, geografinę padėtį. Dažniausiai skirstomi pagal gyventojų gausą. Mažo, vidutinio ir didelio miesto samprata gali būti skirtinga; priklauso nuo šalies gyventojų skaičiaus, jų pasiskirstymo ir kitų aplinkybių (pvz., teisinių). Mažais paprastai laikomi tie miestai, kurie turi mažiau kaip 20 000 gyventojų (kartais mažiau kaip 50 000), vidutiniais – 20–100 tūkstančių, dideliais – 100–500 tūkstančių, stambiais – daugiau kaip 500 tūkstančių gyventojų. Ši klasifikacija tinkamesnė postindustrinėms (ypač Europos) šalims. Labai gausiai ar labai retai apgyventose valstybėse klasifikaciniai miestų požymiai kitokie. Plėtojantis urbanizacijos procesui ir didėjant gyventojų koncentracijai, dažnai išskiriami vadinamieji milijoniniai miestai; jų yra apie 400 (didžiausi 3 lentelėje). Šalys, kuriose daugiausia milijoninių miestų, išvardytos 4 lentelėje.

3 lent. Didžiausi pasaulio miestai (daugiau kaip 7 mln. gyventojų oficialiose ribose; 2008)
Miestas Šalis Gyventojų skaičius (mln.)
Šanchajus Kinija 15,6
Bombėjus Indija 13,7
Karači Pakistanas 12,5
Buenos Airės Argentina 12,1
Delis Indija 11,9
Stambulas Turkija 11,3
Manila Filipinai 11,0
San Paulas Brazilija 10,3
Maskva Rusija 10,2
Daka Bangladešas 10,1
Seulas Pietų Korėja 9,8
Lagosas Nigerija 9,5
Kinšasa Kongo Demokratinė Respublika 9,2
Tokijas Japonija 8,6
Meksikas Meksika 8,6
Džakarta Indonezija 8,6
Niujorkas Jungtinės Amerikos Valstijos 8,2
Teheranas Iranas 8,1
Kairas Egiptas 7,9
Lima Peru 7,8
Londonas Didžioji Britanija 7,6
Bogota Kolumbija 7,1
4 lent. Šalys, kuriose daugiausia milijoninių miestų
Šalis Miestų, turinčių daugiau kaip 1 mln. gyventojų, skaičius
Kinija 50
Indija 39
Brazilija 17
Rusija 13
Japonija 11
Indonezija 10
Meksika 10
Nigerija 10
Jungtinės Amerikos Valstijos 9
Pakistanas 8

Miestų tinklo sandara ir raida

Miestų tinklo sandara ir raida įvairiuose pasaulio regionuose ir įvairiose šalyse skiriasi. Postindustrinėse šalyse miestų tinklas gana tolygus. Vidurio ir Vakarų Europos šalių miestų tinkle dažniausiai išsiskiria vienas vyraujantis didelis arba stambus miestas, dažniausiai sostinė (Budapeštas, Bukareštas, Kopenhaga, Londonas, Paryžius, Viena). Gausiai apgyventose Indijoje, Japonijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Meksikoje miestų sistemų pagrindą sudaro stambūs miestai ir vidutinio dydžio regioniniai centrai. Didelio ploto šalims (Argentina, Australija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Rusija) būdingi urbanizacijos židiniai su stambiais ir dideliais centrais, kurie vykstant urbanizacijai ilgainiui apsupami mažais ir vidutiniais miestais. Tokiose šalyse miestų tinklas dažniausiai netolygus; dėl istorinių ar gamtinių aplinkybių susidaro išskirtiniai urbanizuoti regionai, o kitoje teritorijos dalyje miestų tinklas retas. Daugumoje Afrikos šalių, Centrinėje Amerikoje, Peru, Venesueloje ir kitur, vykstant stichinei urbanizacijai, labai daug gyventojų telkiasi viename mieste, dažniausiai sostinėje.

Miestų tinklas optimizuojamas plėtojant regioninius centrus (Kinija, Lenkija, Prancūzija), ekonominėmis priemonėmis stabdant didžiųjų miestų augimą (Lietuva), perkeliant sostines į retai apgyventus rajonus (Brazilija, Malavis, Mianmaras, Nigerija, Tanzanija). Vienas ryškiausių miestų tinklo ypatumų yra jų susiliejimas į aglomeracijas (5 lentelė) – monocentrines (Buenos Airių, Čikagos, Maskvos, Meksiko) ar policentrines (Donecko, Ruhro, Silezijos) ir konurbacijas. Yra ir tarptautinių aglomeracijų (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijos pasienio regionuose). Susiliejus aglomeracijoms ir įvairaus rango kitiems miestams susidaro didžiulės beveik ištisai urbanizuotos teritorijos, kuriose miestų ribos tėra formalios. Didžiausi megalopoliai yra tarp Bostono ir Vašingtono (apima ir Niujorko, Baltimorės, Filadelfijos aglomeracijas), tarp Tokijo ir Kobės (Jokohamos, Nagojos, Osakos aglomeracijos) ir tarp Londono ir Liverpulio (Birminghamo, Mančesterio).

transporto mazgų funkcija būdinga Rotterdamui; vaizdas nuo Euromast apžvalgos bokšto, matyti Erasmo tiltas (pastatytas 1996, ilgis 802 m) per Naująjį Masą

5 lent. Didžiausios pasaulio miestų aglomeracijos (daugiau kaip 12 mln. gyventojų; 2008)
Aglomeracija Šalis Gyventojų skaičius (mln.)
Tokijo Japonija 33,6
Seulo Pietų Korėja 23,4
Meksiko Meksika 22,9
Niujorko Jungtinės Amerikos Valstijos 21,9
Bombėjaus Indija 21,6
Delio Indija 21,5
San Paulo Brazilija 20,6
Los Andželo Jungtinės Amerikos Valstijos 18,0
Šanchajaus Kinija 17,5
Osakos Japonija 16,7
Kairo Egiptas 16,1
Kalkutos Indija 15,7
Manilos Filipinai 15,6
Džakartos Indonezija 15,1
Karači Pakistanas 15,1
Guangdžou Kinija 14,7
Buenos Airių Argentina 13,6
Maskvos Rusija 13,5
Pekino Kinija 12,8
Dakos Bangladešas 12,6
Rio de Žaneiro Brazilija 12,3
Teherano Iranas 12,1
Londono Didžioji Britanija 12,0

Miesto statuso suteikimas Lietuvoje

Lietuvoje miesto statusas gyvenvietei suteikiamas teisės aktų nustatyta tvarka derinant kiekybinius ir kokybinius požymius. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos vienetų ir jų ribų įstatymą (1994) miesto pagrindiniai požymiai yra gyventojų skaičius (daugiau kaip 3000), kompaktiškas užstatymas (2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo, gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse). Miestų tinkle vyrauja maži miestai, atliekantys regionines ir vietines gyventojų aptarnavimo funkcijas. Labiausiai specializuoti miestai buvo sukurti sovietinės okupacijos metais prie pramonės įmonių (Naujoji Akmenė), durpynų (Ežerėlis, Baltoji Vokė), elektrinių (Elektrėnai, Visaginas). Savitą miestų statusą įgavo didelės ir tuomet mažai urbanizuotos kurortinės pajūrio vietovės (Neringa, Palanga). Didieji miestai (ir Alytus) yra išplėtoti regioniniai centrai. Vilnius atlieka tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio regiono centro funkcijas.

Lietuvos miestams būdinga plačių suburbanizacijos zonų plėtra ir vidinė miestų sandaros transformacija prisitaikant prie rinkos ekonomikos sąlygų, gyvensenos kaitos ir naujų gyvenimo kokybės poreikių. Lietuvos miestų tinklas teritoriniu atžvilgiu yra tolygus ir gana stabilus; išsiskiria sostinė Vilnius ir industriniai centrai Mažeikiai ir Visaginas, esantys šalies pakraščiuose. Hierarchiniu atžvilgiu Lietuvai būdinga dviejų didžiausių miestų atotrūkis nuo kitų vidutinių miestų ir mažų miestų gausa (6 ir 7 lentelės).

21 a. pradžioje Lietuvos miestų tinklas patyrė funkcijų, struktūros, hierarchijos transformacijų; didėja miestų pasiskirstymo tolygumas pagal rango ir dydžio taisyklę, mažėja mažiausiųjų miestų skaičius. Vyksta miestų teritorijų struktūrinė kaita, savivaldybės statusą turintys miestai kartais sujungiami su gretimomis teritorijomis ir jų gyvenvietėmis. Lietuvoje nėra didelių aglomeracijų, bet dėl priemiestinių zonų plėtros formuojasi monocentrinės gyvenviečių aglomeracijos didžiųjų miestų pagrindu. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyventojų tankis 2000–4400 žm./km2 (vidutinis 1800 žm./km2). Mažiausias tankis kurortuose, turinčiuose miesto statusą (mažiau kaip 100 žm./km2).

6 lent. Lietuvos miestų skaičius
Gyventojų skaičius (tūkst.) 1959* 1989* 2007
daugiau kaip 500 0 1 1
100–500 2 4 4
20–100 3 13 13
1–20 99 86 78
mažiau kaip 1 9 10 7
iš viso miestų 113 114 103

*įskaitant miesto tipo gyvenvietes

7 lent. Didžiausių Lietuvos miestų gyventojų skaičius (tūkst.)
  1989 2008
Vilnius 576,7 544,2
Kaunas 418,1 355,6
Klaipėda 202,9 184,7
Šiauliai 145,6 127,1
Panevėžys 126,5 113,6
Alytus 73,0 68,3
Marijampolė 49,4 47,0
Mažeikiai 43,5 40,6
Jonava 36,5 34,4
Utena 16,3 32,6
Kėdainiai 33,8 31,0
Telšiai 33,4 30,0
Visaginas 32,4 28,3
Tauragė 30,1 27,9
Ukmergė 24,9 27,6
Plungė 22,5 23,2
Kretinga 19,5 21,4
Šilutė 21,2 20,9
Radviliškis 21,3 19,6
Palanga 17,6 17,6
Druskininkai 18,9 16,3
Gargždai 13,4 16,1
Rokiškis 17,8 15,5
Biržai 15,9 14,6
Elektrėnai 15,9 13,8
Kuršėnai 14,8 13,7
Garliava 12,4 13,5
Jurbarkas 14,3 13,3
Vilkaviškis 13,8 12,9
Raseiniai 13,2 12,2
Anykščiai 12,8 11,8
Lentvaris 12,7 11,6
Naujoji Akmenė 13,6 11,5
Grigiškės 11,6 11,5
Prienai 11,9 11,0
Joniškis 11,8 10,9
Kelmė 11,6 10,3

1324

Miestų atsiradimas

Pirmieji miestai iškilo ikiistoriniais laikais, atsiradus sėsliajai žemdirbystei. Norėdami apsisaugoti nuo pavojų žmonės apsigyvendavo sunkiai prieinamose vietose (pvz., senovės graikų miestų akropolis statytas ant kalvų) arba gynybine siena apjuostose gyvenvietėse. Žmonių gyvenimui svarbi aplinkybė buvo vanduo, todėl gyvenvietes dažniausiai kurdavo prie upių. Žemės ūkiui tobulėjant atsirado laisvos darbo jėgos, plito darbo pasidalijimas, didėjo poreikis keistis įvairiais gaminiais. Atsirado turgavietės – vienas svarbiausių miesto institutų. Seniausi žinomi didesni miestai: ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje pr. Kr. Ūras, Babilonas (Mesopotamija), Sūzai (Iranas), Mohendžo Daro (Indija), Veihe upės slėnio gyvenvietės (Kinija), antro tūkstantmečio pr. Kr. – Memfis, Tebai (Egiptas). Gyvenimas juose išsiskyrė dideliu darbo pasidalijimu, socialiniu susisluoksniavimu, čia veikė svarbūs politiniai ir religiniai institutai, turėję įtakos tiek miesto, tiek gretimų regionų gyvenimui.

Saugumo sumetimais plėtotas karo menas, daugelis miesto bendruomenių išsirutuliojo į miestus-karines valstybes (hetitų, Mesopotamijos miestai). Technologijų ir nematerialiosios kultūros centrai buvo ir graikų miestai-valstybės, kurie, kitaip nei Azijoje, buvo savavaldūs. Vienas didžiausių senovės miestų buvo Egipto Aleksandrija (per 500 000 gyventojų), dar daugiau, manoma, gyveno Romoje. Kitaip nei senovės Graikijos miestai (šie miestai piliečiams buvę savotiška bendro, geresnio gyvenimo priemonė), Roma tapo didelių teritorijų karinės ir biurokratinės kontrolės centru. Žlugus jos sukurtai valstybei svarbiausio Europos miesto statusą perėmė Rytų Romos (Bizantijos) sostine tapęs Konstantinopolis. Islamiškuosiuose Rytuose viduriniais amžiais daugiausia žmonių gyveno Bagdade, Damaske, Kaire, Kordoboje (kurį laiką didžiausias Europos miestas). Tolimuosiuose Rytuose išsiskyrė Hanų dinastijos sostinė Džanganas (dabar Sianas), iki 6 a. buvęs didžiausiu pasaulio miestu. Europoje daug miestų susikūrė viduriniais amžiais.

Miestų plėtra nuo 11 amžiaus

Žlugus Romos imperijai senųjų ir naujųjų miestų gyvenimas pasikeitė, dėl dažnų neramumų jie tapo labiau gynybiniais centrais; svarbiausia miesto vieta buvo pilis ar kitokia tvirtovė. Plėtojantis feodaliniams santykiams miestų bendruomenės dažniausiai tapdavo stambaus feodalo vasalais. Sparčiau miestai plėtėsi tik nuo 11 a., pasibaigus didesniems normanų, saracėnų ir vengrų puldinėjimams. Feodalinių įsipareigojimų mažėjo, stiprėjo pirklių statusas. Ryškiausias pavyzdys – Venecijos prekybos respublikos, Hanzos miestų sąjungos susikūrimas. Daugumos vėlyvųjų vidurinių amžių miestų istorija – jų prekybos elito kova dėl laisvės nuo senjoro ir savivaldos. Italijos ir Vokietijos miestai šiam tikslui sėkmingai išnaudojo Šventosios Romos imperatorių ir popiežių nesutarimus. Išsilaisvinusiems miestams sparčiau plėstis trukdė maro epidemijos ir dėl Turkijos stiprėjimo (nuo 15 a.) labiau suvaržyta prekyba su Levantu. 16 a. pradžioje Europoje buvo 7 miestai, kuriuose gyveno per 100 000 žmonių, amžiaus pabaigoje tokių miestų buvo 14.

Naujųjų laikų pradžioje stiprėjant centrinei karalių valdžiai ir plėtojantis labiau centralizuotai ekonomikai imta riboti miestų savarankiškumą, iš dalies ir uždarumą, svarbesnis tapo regioninis darbo pasidalijimas. Didelę dalį miestuose uždirbamų lėšų pasisavindavo valdovai ir naudojo jas ištaigingumui pabrėžti ir karams. Sparčiau plėtojosi kolonijų miestai, ypač Amerikoje. Vis dėlto 18 a. pabaigoje per 90 % žmonių gyveno ne mieste (išskyrus Didžiąją Britaniją ir Olandiją). Šiuo laikotarpiu 45 pasaulio miestų gyventojų skaičius viršijo 100 000 (pusė jų buvo Europoje). Stambiausi buvo Azijos miestai – Pekinas, Kantonas, didžiausias – Edo (dabartinis Tokijas), kuriame gyveno 1 mln. 400 tūkst. gyventojų.

19–20 a. miestai plėtėsi dažniausiai kaimo sąskaita. Čia telkėsi fabrikinė gamyba, trūko darbo jėgos. Mechanizavus žemės ūkį darbo poreikis jame mažėjo, todėl miestų gyventojų dalis didėjo ne tik labai industrializuotose šalyse. Daug miestų išsiplėtė šalia žaliavų šaltinių (SSRS tokių miestų radosi per 350). 1900–50 per 100 000 gyventojų turinčių miestų pasaulyje padaugėjo 2,5 karto, Azijoje šis procesas buvo tris kartus spartesnis nei Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vienas būdingiausių šiuolaikinio miesto bruožų yra nuo miesto centro priklausomų priemiesčių plėtra, juose telkiasi dauguma gyventojų. Itin svarbi miesto raidos paskata buvo (ir išlieka) vadinamoji mastelio ekonomija (nedidelėje teritorijoje sukoncentruota ekonominė veikla duoda didesnį teigiamą efektą).

Miestų atsiradimas Lietuvos teritorijoje

Kauno panorama

Lietuvoje miestų užuomazgos (protomiestai) atsirado 9–10 amžiuje. Dalis svarbesnių miestų (Vilnius, Kaunas, Kernavė, Merkinė, Veliuona) išaugo prie pilių (iš priešpilių ir papilių, kur kūrėsi amatininkai ir prekybininkai). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikščioniškoje dalyje tai buvo Gardinas, Lyda, Naugardukas, Vokiečių ordino valdžioje – Klaipėda. Daugelis mažesnių miestų buvo agrarinio pobūdžio, jų bendruomenės silpnos, todėl šie miestai funkcijomis (iš dalies) ir vaizdu (beveik) neatitiko tuometinio Vakarų Europos miesto modelio. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokie miestai atsirado tik po 1387, kai Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Iš dalies dėl to kai kurie istorikai Lietuvos miestų pradžią atkelia į 13–14 a., ją sieja su valstybės atsiradimu ir krikščionybės įvedimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karai su Vokiečių ordinu ir jam pavaldžiu Livonijos ordinu neigiamai veikė miestų plėtrą, bet jos nesustabdė. 14 a. pabaigos Rusų miestų sąraše minima Merkinė, Kernavė, Maišiagala, Trakai, Punia ir Perloja (tai tik dalis to meto Lietuvos pagoniškųjų miestų, paminėtų daugiausia dėl šalia jų buvusių reikšmingų pilių). 1323 sostine įvardytas Vilniaus miestas.

Miestų savivaldos teisės

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu tikraisiais miestais Lietuvoje galima vadinti tik savivaldos teises turėjusias gyvenvietes, kuriose funkcionavo jų rangą atitikusi administracinė struktūra – magistratas. Tačiau miestais buvo vadinamos ir tos gyvenvietės, kurios, neturėdamos teisinio pagrindo, vykdė valstybės požiūriu panašias funkcijas (Panevėžys ir Ukmergė buvo pavieto centrai), ir tos, kurios formaliai turėjo savivaldą ir galėjo naudotis jos teisėmis, bet praktiškai to nesugebėjo daryti: dėl to jos menkai vykdė miestams būdingas ūkines funkcijas ir šiuo atžvilgiu gal net buvo mažiau reikšmingos už didesnius miestelius. Miesto požymis buvo tam tikro masto prekyba ir specializuoti amatai. Iš pradžių miestai tvarkėsi pagal paprotinę teisę, o nuo 14–15 a. sandūros – pagal jiems suteiktas Magdeburgo (dažniausiai), kai kada – Kulmo teises (Varniai).

Vilniaus senamiestis; centre – Prezidento rūmų ansamblis, rekonstruotas 1824–32, architektas Vasilijus Stasovas)

Pirmasis dabartinėje Lietuvoje savivaldos teises 1254 ar 1258 gavo Livonijos ordino įkurtas Memelis (Memelburgas, dabartinė Klaipėda), o tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – 1387 – Vilnius. 1390 Magdeburgo teisės buvo suteiktos Lietuvos Brastai (dabartinis Brestas), 1391 – Gardinui. Tolesnė miestų raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skirstytina į 3 pagrindinius etapus: nuo 15 a. pradžios iki 16 a. vidurio, nuo 16 a. vidurio iki 17 a. vidurio, nuo 17 a. vidurio iki 18 a. pabaigos.

Pirmajame etape sumažėjo gynybinė ir padidėjo ūkinė miestų reikšmė; jie daugiausia formavosi savaimingai. 1408 Magdeburgo teises gavo Kaunas, apie 1409 – Trakai, apie 1443 – Veliuona. 15 a.–16 a. viduryje savivalda buvo sparčiai suteikiama ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausantiems slavų miestams (Kijevui, Polockui, Vitebskui, Smolenskui ir kitiems). Miesto teises teikė Lietuvos didysis kunigaikštis, tuo rūpinosi ir didikai, kurių žemėse kūrėsi ir augo miestai. Miesto savivaldos institucija buvo magistratas (burmistras ir tarėjai, kurie posėdžiavo rotušėse), miestiečių bylas sprendė suolininkų teismas, valdovui priklausančiuose miestuose valdovas skyrė vietininką – vaitą. Didikai ir dvasininkai miestuose turėjo jurisdikas, kuriose tvarkėsi savo nuožiūra; tai iš dalies stabdė miestų augimą (nuo 15 a. pabaigos miestams ir miesteliams buvo teikiamos ir prekybinės privilegijos; miestelis). 16 a. viduryje dabartinėje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) miesto savivaldos teises turėjo 7–12 gyvenviečių. Vėliau jas gavo ne tik senieji, bet ir naujai kuriami (daugiausia Užnemunėje ir Šiaurės Lietuvoje, t. y. per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nuniokotose teritorijose). Miestai diferencijavosi pagal administracinę reikšmę (vaivadijų, apskričių ir valsčių centrai) ir dydį. Nedideli miestai mažai kuo skyrėsi nuo miestelių, kurie teisės požiūriu neturėjo miesto teisių. Miestų pirkliai turėjo gerus prekybinius ryšius su kitomis valstybėmis ir tolimesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestais, bet juose buvo didesnis socialinis susiskaidymas. 15–16 a. iš pirklių ir turtingųjų amatininkų susidarė miestiečių luomas. Didieji miestai (Vilnius, Gardinas, Trakai, Kaunas, Kėdainiai) buvo daugiataučiai – be lietuvių, juose gyveno rusų, lenkų, žydų, vokiečių, totorių, karaimų.

Per 1553–57 Valakų reformą miestų žemės išmatuotos sklypais (posesijomis). Miestiečiai žemės savininkams mokėjo činšą, už prekybos ir propinacijos (gėrimų gamybos) teises – mokesčius. Reforma skatino žemės ūkio našumą ir miestų prekybines galimybes, dėl to privilegijų teikimas paspartėjo, miestų gausėjo. 16 a. antroje pusėje–17 a. pirmoje pusėje dabartinės Lietuvos teritorijoje miesto teisės suteiktos 20–27 gyvenvietėms. Per Valakų reformą miestai pradėti pertvarkyti pagal stačiakampį planą (Kaunas ir Jurbarkas dar apie 1540). Aplink taisyklingas aikštes telkėsi visuomeninis ir ūkinis miestų gyvenimas – daugelyje miestų aikščių stovėjo rotušės, aplink – parduotuvės, smuklės. 16 a. viduryje išsiplėtė ir toliau diferencijavosi amatai. Kūrėsi cechai – 16 a. antroje pusėje Vilniuje jų veikė pora dešimčių, po kelis arba keliolika – Kaune, Trakuose, Kėdainiuose, Lietuvos Brastoje, Lucke, Gardine.

Per 17 a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Lenkijos karus su Rusija ir Švedija Lietuvos miestai ir miesteliai buvo nuniokoti. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidutiniškai neteko 39 %, Vilniaus vaivadija net 59 % jų gyventojų. Atkuriant miestus dažnai nesilaikyta ankstesnio plano. Įsigalėjo savaiminės ir planingos statybos samplaika. Po karų miestai atsikūrė labai lėtai. 1660–1700 miesto savivaldos teisės nepatvirtintos nė vienai naujai gyvenvietei (daugeliui buvusiųjų pakartotos). Dar didesnių nuostolių miestams padarė 1700–21 Šiaurės karas, maro epidemija, badas. Tik nuo 18 a. vidurio miestai pradėjo atsigauti. 1776 panaikinus daugelio sumenkusių miestų savivaldą, jų palikta 11. Pagal 1791 04 18 priimtą miestų įstatymą (pagrįstą Magdeburgo teise) 1791–92 savivalda atkurta 42, pirmą kartą suteikta 18 miestų.

1795 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiąją dalį prijungus prie Rusijos imperijos, nuo 1808 miestai buvo tvarkomi pagal jos įstatymus. Magistratus pakeitė miestų dūmos. Miesto teisės buvo paliktos gubernijų ir apskričių centrams, kai kurie kiti savivaldą turėję prekybos ir amatų (pramonės) centrai jas išsikovojo, keliems buvo suteiktos ir vadinamojo neetatinio miesto teisės (Šeduva).

Miestų plėtra Lietuvoje nuo 19 amžiaus

Iki 19 a. vidurio planingo formavimo prielaidas įgijo keliolika gyvenviečių. Statyba vyko pagal Rusijos imperijoje veikusius projektavimo nuostatus ir principus, kurie dažnai neatitiko kapitalistinio miesto funkcijų kaitos. 19 a. pirmoje pusėje miestų plėtrą Lietuvoje skatino plentų tiesimas. 19 a. 3–4 dešimtmetyje miestuose pradėjo kurtis pramonė, kuri išaugo 7–9 dešimtmetyje nutiesus geležinkelius. Vilnius ir Kaunas (mažiau Šiauliai ir Panevėžys) tapo pramonės centrais. Keitėsi miestų bendruomenė. Prie geležinkelio stočių išaugo gyvenvietės, ilgainiui tapusios miestais (Naujoji Vilnia, Pabradė, Švenčionėliai, Kaišiadorys, Mažeikiai). Nuošaly nuo magistralinių kelių atsidūrę kai kurie senieji miestai (Varniai, Merkinė, Punia, Žiežmariai), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje netgi turėję savivaldą, ėmė nykti ir tapo miesteliais. 7–10 dešimtmetyje dvigubai padaugėjo miestų gyventojų. Nuo 19 a. vidurio miestus sujungė telegrafo, 19 a. pabaigoje pradėtos tiesti ir telefono linijos, atsirado elektrinis apšvietimas, kai kur ir kanalizacija. Gubernijų ir apskričių miestai buvo formuojami pagal projektinius planus. Po 1905–07 revoliucijos pagyvėjo politinis ir kultūrinis miestų gyvenimas. Vilnius, Kaunas ir Marijampolė tapo svarbiausiais tautinio judėjimo centrais – veikė lietuvių politinės partijos, draugijos, spaustuvės.

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18) miestai smuko, sumažėjo gyventojų. 1918 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1920–40 miestai buvo skirstomi į apskrities (daugiau kaip 10 000 gyventojų, vėliau jie vadinti pirmos eilės) ir valsčiaus centrus (daugiau kaip 3000 gyventojų, dalis jų vėliau vadinti antros eilės). Nuo 1931 pirmųjų buvo 10, kitų – 21. Miestuose veikė savivaldybės, jas sudarė miestų tarybos ir miestų valdybos, Klaipėdos krašte – magistratai. 1924 susikūrė Lietuvos miestų sąjunga, 1939 jai priklausė 29 miestai. Per 1922–28 dvarų parceliaciją skyrus tuščių žemės plotų, dalis miestų buvo išplėsti ir planingai formuojami. Nuo 1929 miestuose nugriauta daug susidėvėjusių pastatų. Plečiamose miestų dalyse daugiausia buvo statomi 1–2 aukštų namai, centruose – 2–4 aukštų pastatai. Iškilo ir modernios architektūros objektų (daugausia Kaune). 1928–38 Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės centruose įrengtas vandentiekis ir kanalizacija. Miestuose plėtėsi lengvoji ir maisto pramonė. 1920–40 ypač išaugo laikinoji sostinė Kaunas – svarbiausias administracijos, pramonės, kultūrinio ir politinio gyvenimo centras, mažiau – Šiauliai ir Panevėžys. Lenkijos valstybės periferijoje buvęs Vilnius beveik nedidėjo. 1940 dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 34 miestai.

Antrasis pasaulinis karas miestams padarė daug nuostolių. Sugriauta 40 % Vilniaus, 60 % Klaipėdos, 85 % Šiaulių pastatų, sunaikinti daugumos miestų strateginiai objektai – tiltai, stotys, elektrinės, svarbiausios įmonės. 1946–49 LSSR miesto teisės suteiktos 54 miestams: respublikinio pavaldumo – Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams (1950–53 jie buvo sričių centrai) ir Panevėžiui, kitiems – apskrities. Nuo 1950 visi apskričių miestai ir dalis (33) didesnių miestelių, ankstesnių valsčių centrų, tapo rajonų centrais, vėliau įvairiu laikotarpiu jiems suteiktos rajono pavaldumo miestų teisės. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio ir 6 dešimtmečio pradžios plečiant pramonę, didėjo miestų gyventojų fondas (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje); kūrėsi atvykėliai iš SSRS, o Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje – nemažai nuo kolektyvizacijos ir trėmimų pasitraukusių kaimo gyventojų. Nuo 6 dešimtmečio kuriant sunkiąją ir plečiant lengvąją pramonę, realūs kai kurių miestų augimo tempai pralenkė planuotuosius. 20 a. 7 dešimtmetyje miestuose jau buvo daugiau gyventojų negu kaimuose. 1955 prasidėjo industrinė gyvenamųjų namų statyba, nuo 1959 – blokinių. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai ir mikrorajonai, kuriamos pramonės zonos. 1961–76 daugelyje miestų įvestos gamtinės dujos. Pagal vieningąją apgyvendinimo sistemą nuo 20 a. 7 dešimtmečio pabaigos daugiausia didėjo 5 regionų centrai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys, kiti 5 (Alytus, Jurbarkas, Marijampolė, Telšiai ir Utena) – mažiau. 1989 buvo 92 miestai (iš jų 11 respublikinio ir 81 – rajoninio pavaldumo) ir 22 miesto tipo gyvenvietės.

1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę daugelį miestų įmonių (daugiausia karo pramonės ir orientuotų į SSRS rinką) ištiko krizė, atsirado nedarbas. Dalis miestų gyventojų išvyko į užsienį, nemažai grįžo į kaimus arba persikėlė į užmiesčius. Miestų gyventojų skaičius šiek tiek sumažėjo, o dalis mažųjų miestų – buvę rajonų centrai – ėmė nykti. Labiausiai sumažėjo Kauno gyventojų – nuo 418,1 tūkst. (1989) iki 378,9 tūkst. (2001), Vilniaus – nuo 576,6 tūkst. (1989) iki 542,2 tūkst. (2001). 1991–2001 miestų gyventojų dalis Lietuvoje t. p. sumažėjo (nuo 68,5 % iki 66,9 %). Po 1994 administracinės teritorinės reformos 10 miestų tapo apskričių, 60 – rajonų ir miestų savivaldybių centrais. 2018 Lietuvoje buvo 103 miestai.

972

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką