miẽstas, teisinį miesto statusą turintis teritorijos apgyvenimo sistemos elementas, kiekybiniais ir kokybiniais požymiais ryškiai išsiskiriantis iš aplinkos; gyvenvietės tipas.
Brazilijos miestui būdinga administracinė funkcija; Ministerijų esplanada (Esplanada dos Ministérios) Brazilijos miesto centre
Kai kuriuose miesto sąvokos apibrėžimuose pateikiami kritiniai miesto kiekybiniai parametrai arba kokybiniai požymiai, t. p. jų deriniai, bet bendrų miesto ir kaimo atskyrimo kriterijų nėra. Kartais miestai ir panašūs dariniai vadinami miestiškosiomis gyvenvietėmis ir laikomi vienu iš 2 svarbiausių gyvenviečių ir visuomenės socialinės organizacijos tipų (greta kaimiškųjų).
Lietuvoje miesto statusas gyvenvietei suteikiamas teisės aktų nustatyta tvarka derinant kiekybinius ir kokybinius požymius. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994, papildymai 2001, 2004, 2005, 2010) miesto pagrindiniai požymiai yra gyventojų skaičius (daugiau kaip 3000) ir kompaktiškas užstatymas (2/3 dirbančių gyventojų dirba pramonėje, verslo, gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse). Kai kurioms mažiau kaip 3000 gyventojų turinčioms gyvenvietėms miesto statusas gali būti suteikiamas dėl iki 1990 turėto miesto arba miesto tipo gyvenvietės statuso.
Miesto kiekybiniai požymiai
Svarbiausi kiekybiniai požymiai, kurie išskiria miestą iš kitų gyvenviečių, yra gyventojų skaičius ir gyventojų tankis. Gyventojų gausa nėra pakankamai universalus rodiklis, bet dažnai naudojamas greta kitų kaip vienas svarbiausių požymių, ypač suteikiant teisinį miesto statusą. Nėra apibrėžto gyventojų skaičiaus, pagal kurį gyvenvietė laikytina miestu. Priklausomai nuo gyventojų tankio ir teritorijos apgyvenimo ypatybių mažiausias gyventojų skaičius miesto statusui įsigyti skirtingose šalyse yra nuo 200 iki 30 000. Miestų gyventojų tankis dažniausiai šimtus ir net tūkstančius kartų didesnis nei gretimose teritorijose; tankiausiai apgyventuose miestuose – daugiau kaip 10 000 žm./km2. Didelis gyventojų tankis, t. p. teritorijos užstatymo tankis ir pobūdis atspindi gyventojų ir jų veiklos koncentraciją mažoje teritorijoje. Miestui būdinga tankus užstatymas, dirbtinių dangų gausa, daugiaaukštė statyba, sudėtinga miestų inžinerinė techninė infrastruktūra. Ypač tankiai užstatyti senieji istoriniai ir naujieji industriniai centrai, svarbiausi didmiesčiai.
iš Houstono panoramos matyti, kad šiam miestui būdinga mažaaukštė statyba
Kai kurie miestai retai (statistiniu požiūriu) užstatyti dėl to, kad jų oficialiose teritorijose yra dideli rekreaciniai plotai, miško parkai, vandens telkiniai (ypač Šiaurės Europoje, Kanadoje). Miestų teritorinė struktūra, urbanistinio plano požymiai, miestų naudmenų struktūra padeda atskirti miestus nuo tankiai užstatytų kaimų (pvz., Pietų Europoje). Didesniems miestams būdinga daugiaaukščiai funkciniai centrai, subcentrų gausa, funkcinių zonų įvairovė. Yra ir labai didelių miestų, kuriems būdinga mažaaukštė statyba, pvz,, Houstone modernus dangoraižių centras nedidelis, miesto teritorijoje vyrauja vienaaukščiai pastatai.
1
2
Miesto kokybiniai požymiai
Iš kokybinių miesto požymių svarbiausi yra jo gyventojų veiklos pobūdis ir gyvensena. Kitaip nei kaimo, daugumos miestų gyventojų veikla nėra susijusi su pirminiu bioprodukciniu ūkiu. Vyrauja gyventojų užimtumas paslaugų ir pramonės sferose. Vis dėlto yra miestų (vadinamieji plantaciniai miestai), kurių gyventojų dalis glaudžiai susijusi su bioprodukciniu žemės ar miškų ūkiu. Sparčiai gausėja kaimo gyvenviečių, kurių gyventojai dirba miestuose paslaugų ir pramonės sferose, todėl nuo 20 a. antros pusės plėtojami metodai, kurie padeda atskirti miestą nuo kaimo pagal žmonių gyvenseną, gyvenimo būdą. Kitaip nei miestų statistika, miestiškumas pagal gyvenseną nustatomas konkrečiais sociologiniais tyrimais.
Miestui būdinga labai įvairi socialinė profesinė struktūra, sudėtinga sociumo sankloda, savita gyventojų asmeninių ir visuomeninių interesų struktūra, išsilavinimas, dažnai ir religinė ar politinė orientacija. Miestuose daugiau jaunesnio amžiaus žmonių, daugumoje miestų tolygesnė gyventojų lyties ir amžiaus struktūra (išskyrus labai specializuotus miestus). Svarbus kokybinis miesto požymis yra jo gyventojų savimonė. Dėl įvairių aplinkybių (dažniausiai socialinių, ekonominių ir istorinių) kai kurių gyvenviečių bendruomenės siekia miesto statuso. Šis reiškinys buvo būdingas Vakarų šalių industrializacijos laikotarpiui. Vyksta ir priešingas reiškinys (pvz., Lietuvoje), kai mažiausiųjų miestų bendruomenės dėl tų pačių priežasčių atsisako šio statuso.
Miesto teisinis statusas
Miestas yra organizacinis teritorijos centras. Aptarnauja arba valdo hierarchinėje apgyvenimo sistemoje esančias žemesnio rango gyvenvietes. Yra tam tikros istoriškai susiklosčiusios vietovės ar regiono centrinė vieta, dažniausiai pasižyminti įvairesnėmis funkcijomis ir išplėtotomis komunikacijomis, glaudžiai siejančiomis ją su gretima teritorija. Teisinis miesto statusas yra vienas būtiniausių požymių. Skirtingose šalyse jis gali būti suteikiamas arba įgyjamas skirtingu būdu. Priklauso nuo šalies teritorinius administracinius ar statistinius vienetus apibrėžiančių teisės aktų. Teisinis miesto statusas suteikiamas (arba panaikinamas) pagal atitikimą formaliesiems miesto kriterijams, pagal teritorinio planavimo ir regioninės plėtros dokumentus. Šalyse, kuriose išplėtota savivalda, didelę reikšmę turi gyvenvietės bendruomenės apsisprendimas.
Miestų specializacija
Miestai yra polifunkciniai dariniai. Būdingiausios funkcijos – paslaugų teikimas, gamyba ir administravimas. Didžiausia funkcijų įvairovė ir apimtis būdinga didžiausiems miestams. Daugelis miestų turi tam tikrą istoriškai susiklosčiusią arba specialiai suplanuotą specializaciją – viena veiklos sritis tampa vyraujanti, nors mieste funkcionuoja ir kitos veiklos sritys. Šie miestai su išlyga vadinami monofunkciniais. Administracinė funkcija vyrauja sostinėse, kai kurių teritorinių administracinių vienetų centruose. Tokiuose miestuose ryški paslaugų sfera, pramonė dažniausiai nėra išplėtota, išskyrus poligrafijos, smulkią maisto ir lengvąją pramonę. Ūkinė ir kita veikla skirta administracinėms funkcijoms užtikrinti. Neretai tokie miestai turi specialiojo teritorinio administracinio vieneto statusą (Kanbera, Brazilija, Vašingtonas, Abudža).
administracinė funkcija būdinga Vašingtono miestui; čia pastatytame Kapitolijuje įsikūręs Jungtinių Amerikos Valstijų parlamentas – Kongresas
pramonės miestas Cardiffas; Prieplaukos pastatas (priekyje; 1897, architektas Williamas Frameʼas) ir Tūkstantmečio centras (2009, architektūrinė bendrovė Percy Thomas Partnership)
Industrializacijos laikotarpiu nemažai miestų išaugo prie metalų rūdų, anglių kasyklų, naftos gavybos rajonuose, daug jų buvo sukurta didelėms įmonėms, elektrinėms aptarnauti.
Šie miestai su išlyga vadinami pramonės miestais. Jų gyventojų veikla susijusi su vienos didelės įmonės arba siauros pramonės šakos raida. Vykstant pramonės konjunktūros pokyčiams tokius monofunkcinius miestus ištinka socialinė krizė (Cardiffas, Ivanovo, Pittsburghas). Savitomis funkcijomis pasižymi vadinamieji technopoliai. Jų specializacija – atlikti tam tikrą veiklą mokslo, technologijų ir pramonės klasteryje (pvz., tarp Londono ir Bristolio esanti grupė miestų, dirbančių išskirtinai aviacijos mokslo, technologijų ir pramonės srityse). Yra miestų, kurių pagrindinės funkcijos yra transporto mazgų (ypač su jūrų uostais) aptarnavimas; juose pagrindinė funkcija dažniausiai derinama su pramonine (Rotterdamas).
Mokslo miestų (Kembridžas, Oksfordas, Berkeley, Los Alamosas, Dubna, Puščinas, Kioto) funkcijos labiausiai susietos su universitetais ir mokslinėmis tyrimų institucijomis. Ryški miestų kurortų, rekreacijos ir turizmo centrų (Acapulco, Las Vegasas, Las Palmasas, Nica, Soči, Šarm el Šeichas, Pataja) specializacija. Šie miestai dažniausiai nedideli, išskirtinių istorinių arba gamtinių savybių; ekonominė veikla sezoninė. Uždarų karinės paskirties miestų pagrindinė funkcija – ginkluotės gamyba arba karinių bazių aptarnavimas. Kai kurių miestų (Jeruzalė, Meka, Vatikanas) svarbiausia funkcija sakralinė (piligrimystės paslaugos).
mokslo miesto funkcija būdinga Kembridžui (Didžioji Britanija)
Miestų klasifikavimas
Miestai klasifikuojami pagal pagrindinius požymius ir funkcijas, t. p. pagal istorinius kriterijus, geografinę padėtį. Dažniausiai skirstomi pagal gyventojų gausą. Mažo, vidutinio ir didelio miesto samprata gali būti skirtinga; priklauso nuo šalies gyventojų skaičiaus, jų pasiskirstymo ir kitų aplinkybių (pvz., teisinių). Mažais paprastai laikomi tie miestai, kurie turi mažiau kaip 20 000 gyventojų (kartais mažiau kaip 50 000), vidutiniais – 20–100 tūkst., dideliais – 100–500 tūkst., stambiais – daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų. Ši klasifikacija tinkamesnė postindustrinėms (ypač Europos) šalims. Labai gausiai ar labai retai apgyventose valstybėse klasifikaciniai miestų požymiai kitokie. Plėtojantis urbanizacijos procesui ir didėjant gyventojų koncentracijai, dažnai išskiriami vadinamieji milijoniniai miestai.
3
4
Miestų tinklo sandara ir raida
Miestų tinklo sandara ir raida įvairiuose pasaulio regionuose ir įvairiose šalyse skiriasi. Postindustrinėse šalyse miestų tinklas gana tolygus. Vidurio ir Vakarų Europos šalių miestų tinkle dažniausiai išsiskiria vienas vyraujantis didelis arba stambus miestas, dažniausiai sostinė (Budapeštas, Bukareštas, Kopenhaga, Londonas, Paryžius, Viena). Gausiai apgyventose Indijoje, Japonijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Meksikoje miestų sistemų pagrindą sudaro stambūs miestai ir vidutinio dydžio regioniniai centrai. Didelio ploto šalims (Argentina, Australija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Rusija) būdingi urbanizacijos židiniai su stambiais ir dideliais centrais, kurie vykstant urbanizacijai ilgainiui apsupami mažais ir vidutiniais miestais.
sakralinė funkcija būdinga Vatikanui; Šv. Petro bazilika Vatikane (16–17 a.)
Tokiose šalyse miestų tinklas dažniausiai netolygus; dėl istorinių ar gamtinių aplinkybių susidaro išskirtiniai urbanizuoti regionai, o kitoje teritorijos dalyje miestų tinklas retas. Daugumoje Afrikos šalių, Centrinėje Amerikoje, Peru, Venesueloje ir kitur, vykstant stichinei urbanizacijai, labai daug gyventojų telkiasi viename mieste, dažniausiai sostinėje.
Miestų tinklas optimizuojamas plėtojant regioninius centrus (Kinija, Lenkija, Prancūzija), ekonominėmis priemonėmis stabdant didžiųjų miestų augimą, perkeliant sostines į retai apgyventus rajonus (Brazilija, Malavis, Mianmaras, Nigerija, Tanzanija). Vienas ryškiausių miestų tinklo ypatumų yra jų susiliejimas į aglomeracijas – monocentrines (Buenos Airių, Čikagos, Maskvos, Meksiko) ar policentrines (Donecko, Ruhro, Silezijos) ir konurbacijas. Yra ir tarptautinių aglomeracijų (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijos pasienio regionuose). Susiliejus aglomeracijoms ir įvairaus rango kitiems miestams susidaro didžiulės beveik ištisai urbanizuotos teritorijos, kuriose miestų ribos tėra formalios. Didžiausi megalopoliai yra tarp Bostono ir Vašingtono (apima ir Niujorko, Baltimorės, Filadelfijos aglomeracijas), tarp Tokijo ir Kobės (Jokohamos, Nagojos, Osakos aglomeracijos) ir tarp Londono ir Liverpulio (Birminghamo, Mančesterio).
transporto mazgų funkcija būdinga Rotterdamui; vaizdas nuo Euromast apžvalgos bokšto, matyti Erasmo tiltas (pastatytas 1996, ilgis 802 m) per Naująjį Masą
5
Miestų atsiradimas
Pirmieji miestai iškilo ikiistoriniais laikais, atsiradus sėsliajai žemdirbystei. Norėdami apsisaugoti nuo pavojų žmonės apsigyvendavo sunkiai prieinamose vietose (pvz., senovės graikų miestų akropolis statytas ant kalvų) arba gynybine siena apjuostose gyvenvietėse. Žmonių gyvenimui svarbi aplinkybė buvo vanduo, todėl gyvenvietes dažniausiai kurdavo prie upių. Žemės ūkiui tobulėjant atsirado laisvos darbo jėgos, plito darbo pasidalijimas, didėjo poreikis keistis įvairiais gaminiais. Atsirado turgavietės – vienas svarbiausių miesto institutų. Seniausi žinomi didesni miestai: ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Ūras, Babilonas (Mesopotamija), Sūzai (Iranas), Mohendžo Daro (Indija), Veihe upės slėnio gyvenvietės (Kinija), antro tūkstantmečio prieš Kristų – Memfis, Tebai (Egiptas). Gyvenimas juose išsiskyrė dideliu darbo pasidalijimu, socialiniu susisluoksniavimu, čia veikė svarbūs politiniai ir religiniai institutai, turėję įtakos tiek miesto, tiek gretimų regionų gyvenimui.
Saugumo sumetimais plėtotas karo menas, daugelis miesto bendruomenių išsirutuliojo į miestus-karines valstybes (hetitų, Mesopotamijos miestai). Technologijų ir nematerialiosios kultūros centrai buvo ir graikų miestai-valstybės, kurie, kitaip nei Azijoje, buvo savavaldūs. Vienas didžiausių senovės miestų buvo Egipto Aleksandrija (per 500 000 gyventojų), dar daugiau, manoma, gyveno Romoje. Kitaip nei senovės Graikijos miestai (jie piliečiams buvę savotiška bendro, geresnio gyvenimo priemonė), Roma tapo didelių teritorijų karinės ir biurokratinės kontrolės centru. Žlugus jos sukurtai valstybei svarbiausio Europos miesto statusą perėmė Rytų Romos (Bizantijos) sostine tapęs Konstantinopolis. Islamiškuosiuose Rytuose viduriniais amžiais daugiausia žmonių gyveno Bagdade, Damaske, Kaire, Kordoboje (kurį laiką didžiausias Europos miestas). Tolimuosiuose Rytuose išsiskyrė Hanų dinastijos sostinė Džanganas (dabar Sianas), iki 6 a. buvęs didžiausiu pasaulio miestu. Europoje daug miestų susikūrė viduriniais amžiais.
Žlugus Romos imperijai senųjų ir naujųjų miestų gyvenimas pasikeitė, dėl dažnų neramumų jie tapo labiau gynybiniais centrais; svarbiausia miesto vieta buvo pilis ar kitokia tvirtovė. Plėtojantis feodaliniams santykiams miestų bendruomenės dažniausiai tapdavo stambaus feodalo vasalais. Sparčiau miestai plėtėsi tik nuo 11 a., pasibaigus didesniems normanų, saracėnų ir vengrų puldinėjimams. Feodalinių įsipareigojimų mažėjo, stiprėjo pirklių statusas. Ryškiausias pavyzdys – Venecijos prekybos respublikos, Hanzos miestų sąjungos susikūrimas. Daugumos vėlyvųjų vidurinių amžių miestų istorija – jų prekybos elito kova dėl laisvės nuo senjoro ir savivaldos. Italijos ir Vokietijos miestai šiam tikslui sėkmingai išnaudojo Šventosios Romos imperatorių ir popiežių nesutarimus. Išsilaisvinusiems miestams sparčiau plėstis trukdė maro epidemijos ir dėl Turkijos stiprėjimo (nuo 15 a.) labiau suvaržyta prekyba su Levantu. 16 a. pradžioje Europoje buvo 7 miestai, kuriuose gyveno per 100 000 žm., amžiaus pabaigoje tokių miestų buvo 14.
Naujųjų laikų pradžioje stiprėjant centrinei karalių valdžiai ir plėtojantis labiau centralizuotai ekonomikai imta riboti miestų savarankiškumą, iš dalies ir uždarumą, svarbesnis tapo regioninis darbo pasidalijimas. Didelę dalį miestuose uždirbamų lėšų pasisavindavo valdovai ir naudojo jas ištaigingumui pabrėžti ir karams. Sparčiau plėtojosi kolonijų miestai, ypač Amerikoje. Vis dėlto 18 a. pabaigoje per 90 % žmonių gyveno ne mieste (išskyrus Didžiąją Britaniją ir Olandiją). Šiuo laikotarpiu 45 pasaulio miestų gyventojų skaičius viršijo 100 000 (pusė jų buvo Europoje). Stambiausi buvo Azijos miestai – Pekinas, Kantonas, didžiausias – Edo (dabartinis Tokijas), kuriame gyveno 1 mln. 400 tūkst. gyventojų.
Europoje daug miestų susikūrė viduriniais amžiais (Lietuvoje pirmosios miesto pobūdžio gyvenvietės susiformavo 9–13 a.; Lietuvos miestai). Nuo 19 a. miestai plėtėsi dažniausiai kaimo sąskaita. Juose telkėsi fabrikinė gamyba, trūko darbo jėgos. Mechanizavus žemės ūkį darbo poreikis kaimuose mažėjo, todėl miestų gyventojų dalis didėjo ne tik labai industrializuotose šalyse. Daug miestų išsiplėtė šalia žaliavų šaltinių (SSRS tokių miestų radosi per 350). 1900–50 per 100 000 gyventojų turinčių miestų pasaulyje padaugėjo 2,5 karto, Azijoje šis procesas buvo tris kartus spartesnis nei Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 20 a. pasaulyje bendras miesto gyventojų skaičius padidėjo beveik 18 kartų.
21 a. pradžioje pasaulio miestuose gyveno apie 1/2 planetos gyventojų. Įvairiuose regionuose ir šalyse urbanizacijos procesai vyksta skirtingai. Itin svarbi miesto raidos paskata išliko vadinamoji mastelio ekonomija (nedidelėje teritorijoje sukoncentruota ekonominė veikla duoda didesnį teigiamą efektą). Postindustrinėse labiau urbanizuotose šalyse miestus juosia plačios priemiesčių zonos (tai vienas būdingiausių šiuolaikinio miesto bruožų), glaudžiai susijusios su miestu, bet turinčios kaimo gyvenvietės statusą. Vyksta dezurbanizacija, didėja socialinė daugelio smulkių miestų svarba. Daugėja tarpinio tipo gyvenviečių, kurios, neturėdamos miesto statuso, daugeliu požymių panašios į miestą (kvaziurbanizacija). Ekonomiškai silpnose šalyse gausėja miestų (ypač didmiesčių) gyventojų, mažiau kinta pati miestų sistema. Urbanizacijos ir gyvensenos kaitos procesai mažina miestų ir kaimo gyvenviečių skirtumus, todėl jų sampratos tampa vis labiau santykinės.
1324
972