miẽstų planãvimas, miestų ir gyvenviečių projektavimas, užtikrinantis jų planingą formavimą pagal veikiančius teisės aktus. Dokumentuose numatoma atitinkama raidos programa, siejama su naujų miestų arba jų dalių, gyvenviečių statyba, rekonstravimu. Planuojama atsižvelgiant į gamtines, socialines, ekonomines, kultūrines sąlygas, susiklosčiusią plano struktūrą, statybos tradicijas, taikomas statybines ir inžinerines technologijas. Projektai rengiami keliems dešimtmečiams, juos užsako ir planavimą organizuoja vykdomosios valdžios institucijos, dalyvauja urbanistai, ekonomistai, geografai, demografai, ekologai, dendrologai, žemėtvarkininkai, inžinieriai ir kiti. Miestų planavimo teorijos problemas sprendžia urbanistika. Dažnai ir miestų planavimas vadinamas urbanistika.
Miestų planavimas siekia trečią tūkstantmetį prieš Kristų – Šiaurės Indijos miestai buvo statomi pagal iš anksto sudarytą schemą. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Kinijos miestuose vyravo simetriškas stačiakampis planas. Nuo 5 a. pr. Kr. Graikijoje kai kurie miestai buvo statomi pagal Hipodamo planą. Viduriniais amžiais Europoje vyravo savaimingai susiklostę netaisyklingo plano (daugiausia linijinio ir spindulino) miestai. Renesanso laikotarpiu buvo rengiami teoriniai idealaus miesto planai (L. B. Alberti Apie architektūrą / De re aedificatoria 1452, išspausdinta 1485, Filarete’s Traktatas apie architektūrą / Trattato di architettura 25 knygos 1461–64, V. Scamozzi Universalios architektūros idėja / L’idea dell’ architettura universale 1591), juose daugiau reikšmės teikiama miesto dalių sąveikai, centrui, viešosioms erdvėms – aikštėms, gatvėms. Baroko laikotarpio miestams būdinga uždaros aikštės, ašinės kompozicijos gatvių tinklas, dažnai – vėduoklės pavidalo. Klasicizmo laikotarpiu projektuoti į aplinką įsiliejantys architektūriniai ansambliai, atviros aikštės, būdinga perimetrinis gatvių ir kvartalų užstatymas. 19 a.–20 a. pradžioje miestų planavimui įtakos turėjo pramonės ir transporto plėtra, kuri paskatino naujų miestų planavimo principų susiklostymą.
902
Lietuvoje
1252 pagal stačiakampį planą buvo statoma Klaipėda. Miestų planavimas paplito Valakų reformos metu. 1918 atkūrus nepriklausomybę miestų ir gyvenviečių planavimas buvo siejamas su dvarų parceliacija, jų teritorijas skiriant miestų ir gyvenviečių plėtrai. 1923 parengtas Kauno projektas (architektai M. Frandsenas, A. Jokimas). Iki 1939 daugelis miestų ir miestelių turėjo scheminius projektus. Vėliau sudaryti Vilniaus projektai (1944, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, 1953, architektas V. Mikučianis, 1967, architektas V. Balčiūnas). Kitų miestų projektai buvo rengiami kas 10–15 metų.
1847 Kauno projektinis planas
Po 1990 miestų planavimą atlieka savivaldybių projektinės įmonės, bendrovė Urbanistika Vilniuje. Svarbesni miestų planavimo projektai: Vilniaus miesto bendrojo plano koncepcija iki 2015 metų (1995), Vilniaus miesto želdynų plėtojimo schema (1998), bendrieji planai – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (2002, visus parengė architektūrinė bendrovė Urbanistika), Gargždų (1992, architektas M. Grabauskas), Druskininkų (1999, architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė), Zarasų (2000, architektai S. Motieka, L. Naujokaitis), Birštono (2002, architektas R. J. Devinduonis su kitais), detalieji planai – Lazdynų gyvenamojo rajono (1974, architektai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis; Lenino premija 1974), Justiniškių gyvenamojo rajono (1978, architektai S. Čereškevičius, V. Balčiūnas, M. Adomaitis, abu Vilniuje). Miestų planavimo specialistai rengiami Kauno technologijos universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Vilniaus Gedimino technikos universitete.
902
urbanistika