Radvilà Juodàsis Mikalojus 1515 02 04Nesvyžius 1565 05 29Vilnius (Lukiškių dvaras; palaidotas Vilniuje, palaikai 1627 ir 2009 perlaidoti Dubingiuose), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės ir karinis veikėjas, žymiausias reformacijos LDK veikėjas. Vienas galingiausių, įtakingiausių ir turtingiausių 16 a. vidurio LDK didikų, jos valstybinės nepriklausomybės gynėjas. Kunigaikštis (1547). Jono Radvilos (1474–1522) ir Onos Kiškaitės vyriausias sūnus. Barbaros Radvilaitės ir Mikalojaus Radvilos Rudojo pusbrolis. Lenkijos kanclerio Kristupo Szydłowieckio dukters Elžbietos (1533–62) vyras (susituokė 1548). Iš jų 9 vaikų vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis tapo Vilniaus vaivada, Stanislovas Pamaldusis (1559–99) ir Albrechtas (1558–92) – LDK maršalkomis, jaunesnysis Jurgis Radvila – pirmuoju Lietuvoje kardinolu.
Mikalojaus Radvilos Juodojo portretas (vario raižinys, 18 a., dailininkas H. Leibovičius, iš knygos Icones familiae ducalis Radivilianae Nesvyžius 1758)
Mikalojus Radvila Juodasis patvirtina komisarų nustatytas jo Olykos ir Ivano Čartoriskio Klevanės valdų ribas (1561 04 18, Vilnius; Krokuvos nacionalinio muziejaus unigaikščių Čartoriskių biblioteka)
M. Radvila Juodasis lavinosi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvare Krokuvoje. Karjera prasidėjo 1544, šio sūnui Žygimantui Augustui pradėjus valdyti LDK. 1544–65 LDK krašto (rūmų) maršalka; gavo valdyti Šiaulių seniūniją). M. Radvila Juodasis su Mikalojumi Radvila Ruduoju rūpinosi Barboros Radvilaitės vedybomis su Žygimantu Augustu. M. Radvilos Juodojo pozicijos valstybėje sustiprėjo, kai Barbora Radvilaitė 1547 tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmona. Prisidėjo prie jos karūnavimo Lenkijos karaliene (1550). Nuo 1550 M. Radvila Juodasis buvo LDK kancleris, nuo 1551 ir Vilniaus vaivada. Per 1547 diplomatinę misiją į Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos dvarą iš Čekijos ir Vengrijos karaliaus, būsimo imperatoriaus Ferdinando I išsirūpino kunigaikščio titulą savo, pusbrolio ir visai Radvilų giminei. M. Radvila Juodasis tapo Olykos (Voluinės sr.) ir Nesvyžiaus kunigaikščiu.
Nuo 16 a. vidurio buvo LDK vidaus ir užsienio politikos pagrindinis formuotojas. Jo autoritetas kilo ir dėl to, kad tapo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto svarbiausiu patarėju ir pagalbininku, stengėsi būti valdovo antruoju aš. Pasak popiežiaus legato Giovanni Lippomano, M. Radvila Juodasis buvo viskas karaliui: patarėjas, kancleris, maršalka ir ištikimas draugas, su kuriuo valdovas puotauja. Išvykdamas į Lenkiją Žygimantas Augustas valdyti LDK pavesdavo jam. M. Radvila Juodasis atliko slaptas valstybinės svarbos diplomatines misijas: 1553 Šventosios Romos imperijos imperatoriaus dvare Vienoje suardė dvaro ryšius su Maskva (Habsburgai nustojo remti Rusijos imperatoriumi pasiskelbusį Ivaną Rūstųjį). Su Žygimantu Augustu buvo Livonijos (į ją 1557 dalyvavo karo žygyje) prijungimo prie LDK plano (parengtas apie 1554) iniciatorius.
Mikalojaus Radvilos Juodojo medalis (dailininkas J. Deschleris, 1563, Lietuvos nacionalinis muziejus)
1559–61 per Livonijos karą (1558–83) dalyvavo derybose su Livonijos ordino magistru Gotthardu Kettleriu; 1561–62 administravo prie LDK prijungtą panaikinto ordino teritoriją. 1555–56 vadovavo Valakų reformos projekto rengimo ir Antrojo Lietuvos Statuto rengimo komisijoms.
Nuo 1560 Žygimanto Augusto pasitikėjimas M. Radvila Juoduoju mažėjo, jis prarado galimybę daryti įtaką Lietuvos ir Lenkijos valdovo sprendimams. Dėl karinių nesėkmių Livonijos kare valdovas norėjo sudaryti glaudesnę LDK ir Lenkijos sąjungą, bet M. Radvila Juodasis toliau ryžtingai gynė LDK savarankiškumą, jos teritorijos integralumą. 1563–64 vadovavo LDK delegacijai Lenkijos seime Varšuvoje. Jame sutiko sudaryti tik ribotą abiejų valstybių sąjungą (bendra valdovo elekcija, užsienio politika, bendri seimai, karinė sąjunga), bet ne visišką jų suvienijimą, kaip atsitiko 1569 sudarius Liublino uniją.
Nuo 1553 M. Radvila Juodasis labai nusipelnė LDK skleidžiant ir stiprinant reformaciją, tapo evangelikų reformatų globėju. 1557 Vilniuje sukvietė pirmąjį evangelikų sinodą, padėjusį pagrindus Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei. Priklausė tiems didikams, kurie (siekdami didesnės nei iki tol LDK nepriklausomybės nuo Lenkijos) savo krašte matė galimybę veikti Evangelikų, o ne Katalikų Bažnyčiai. Skyrė lėšų Radviloms priklausančiose žemėse – Klecke, Lietuvos Brastoje, Nesvyžiuje, Olykoje, Szydłowiece (Mazovijos vaivadija), Vilniuje (priemiestyje Lukiškėse) evangelikų reformatų bažnyčioms pastatyti. M. Radvilos Juodojo iniciatyva pirmiausia jo valdose (jos padidėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovui Žygimantui Augustui padovanojus mirusios motinos Bonos Sforzos žemių) katalikų arba stačiatikių bažnyčios buvo verčiamos į protestantiškas. Susirašinėjo su Jonu Kalvinu, su pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu Brandenburgiečiu, kuris liuteronybę paskelbė šalies valstybine religija.
Brastos Biblijos (išleista 1563 Brastoje) antraštinis lapas (Krokuvos nacionalinio muziejaus Kunigaikščių Čartoriskių biblioteka)
Vilniuje įkūrė evangelikų mokyklą, Lietuvos Brastoje ir Nesvyžiuje – po spaustuvę. 1553 savo spaustuvėje Lietuvos Brastoje išspausdino liuteronišką katekizmą. Svarbiausias leidinys – 1563 jo lėšomis išleista Brastos Biblija. Organizavo anoniminės publicistinės knygos Pasikalbėjimas lenko su lietuviu parašymą ir išleidimą (parašyta lenkų kalba 1564, išleista apie 1565). Testamentu paliko lėšų protestantų universitetui įkurti.
M. Radvilos Juodojo ir dar kelių iš Radvilų giminės palaikai 21 a. 1 dešimtmetyje buvo surasti M. Radvilos Rudojo tėvonijoje Dubingiuose (sugriautos evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje) ir 2009 perlaidoti įrengtame Radvilų panteone.
L: B. Bušackis Radvila Juodasis: patriotas ir protestantas Chicago 1977; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis Vilnius 1999.
2887
-Mikalojus Radvila Juodasis