mkvė (< hebr.), judaizme – vandens rezervuaras ritualiniam apsiplovimui. Apie mikvės naudojimą Pirmosios šventyklos laikotarpiu istorinių šaltinių nėra. Antrosios šventyklos laikotarpiu mikvės buvo įrengiamos ir gyventojų namuose bei Jeruzalės prieigose, kad piligrimai galėtų atlikti ritualą. Sugriovus šventyklą dažniausiai statomos sinagogoje. Apie mikvę kalbama Talmude ir Toseftoje. Ritualinis apsiplovimas rekomenduojamas per aukojimo apeigas (Sk 19, 7–8), pažeidus ritualinę švarą (prisilietus prie mirusiojo, moterims po gimdymo, mėnesinių ir kitais atvejais; Sk 19, 11–13), pereinant į judaizmą. Sugriovus Šventyklą dauguma Penkiaknygėje nurodytų ritualinio švarumo reikalavimų nebegalioja. Ritualinis apsiplovimas privalomas tik ištekėjusioms moterims po kiekvienų mėnesinių, po gimdymo, t. p. kaip ceremonijos dalis tampant judėju. Apsiplovimas mikvėje daugelyje bendruomenių praktikuojamas ir kaip dvasinio apsivalymo ritualas (prieš religines šventes ir kita); rituališkai nuplaunami nauji indai, pirkti ne iš žydų.

Mikvė įrengiama ant žemės. Vanduo turi būti tik lietaus arba tiesiai iš šaltinio (jo negalima nešti į mikvę induose) – jo turi būti nuo 250 iki 1000 litrų, kita dalis gali būti bet kokio vandens ir bet kaip atgabento. Vanduo mikvėje šildomas, įrengiamos kabinos su voniomis, kuriose prausiamasi prieš ritualinį apsiplovimą mikvėje.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką