Milãno istòrija. Keltiškos insubrų genties įkurtas ikiistoriniais laikais, buvo jų centras. 222 pr. Kr. nukariavo romėnai, miestas suklestėjo. Romėnų laikais vadintas Mediolanu (lotyniškai Mediolanum). 3–4 a. buvo Vakarų Romos imperatorių rezidencija. Apie 452 nusiaubtas hunų, 539 – gotų. 8 a. Karolingų valdymo laikotarpiu atsigavo. 9–11 a. valdytas arkivyskupų, kuriuos ilgainiui nustūmė smulkesni feodalai.
1045 Milanas pasiskelbė komuna, ilgai varžėsi su gretimais Pavijos, Cremonos, Como, Lodi miestais. Į šią kovą įsikišo Šv. Romos imperatorius Frydrichas I Barbarosa ir 1162 po ilgos apsiausties užėmė ir nusiaubė miestą. 1167 Milanas atsistatė ir kartu su kitais Lombardijos miestais 1176 Legnano mūšyje sumušė Frydricho I Barbarosos kariuomenę. 1277–1447 miestą valdė Visconti giminė, nuo 1311 titulavęsi kunigaikščiais, nuo 1450 – miestą užėmęs kondotjeras Francesco Sforza ir jo įpėdiniai. 1499 Milaną nukariavo Prancūzijos karalius Liudvikas XII, bet 1513 Sforzos sugrįžo ir valdė kaip paeiliui Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos marionetės, kol 1535 išmirė. Nominalus Milano valdovas Šv. Romos imperatorius Karolis V atidavė Milaną sūnui, būsimajam Ispanijos karaliui Pilypui II.
Pasibaigus Ispanijos įpėdinystės karui pagal 1713 Utrechto taiką Milanas atiteko Austrijai. 1796 Napoleonas Bonapartas austrus išvijo ir paskelbė Milaną savo įkurtos Cizalpinės respublikos sostine. 1815 Austrija miestą atsiėmė, Milanas tapo italų pasipriešinimo centru. Prancūzijos padedama Pjemonto ir Sardinijos kariuomenė 1859 miestą išvadavo.
Nuo 1861 Milanas – Italijos karalystės dalis, svarbus pramonės centras. Per II pasaulinį karą Sąjungininkų labai subombarduotas. Po karo dėl pramonės augimo sparčiai plėtėsi, mieste buvo stipri Komunistų partijos įtaka.
2271
-Mediolanum; -Mediolanas; -Milanas