Milano katedra

Milãno kãtedra (it. Duomo di Milano), Švč. Mergẽlės Marjos Gimmo metropòlinė kãtedra bazlika (it. Basilica cattedrale metropolitana di Santa Maria Nascente), Milano arkivyskupijos svarbiausia bažnyčia. Užima 11 706 m² plotą. Didžiausia bažnyčia Italijoje, trečia pagal dydį pasaulyje.

Architektūra ir dailė

Milano katedra (1386–1965)

Lotyniškojo kryžiaus (ilgis – 158 m, plotis – 93 m) plano bazilika su daugiakampe apside (seniausia pastato dalis su 3 monumentaliais langais, kiekvieno dydis – 11 × 22,5 m), kupolu (skersmuo – 19,2 m). Vidaus erdvę į 5 navas išilgai (centrinės navos aukštis – 45,55 m) ir 3 navas skersai (transeptas) skaido 52 pilioriai (24 m aukščio, 2,55 m skersmens, kupolą remiančių 4 piliorių skersmuo – 2,95 m). Stogą ir arkbutanus vainikuoja 135 bokšteliai (seniausias – Carelli bokštelis virš šiaurinės presbiterijos, 1400) su smailėmis ir pinakliais. Katedros architektūroje dera gotikos (apsidė, 14 a. pabaiga–15 a. pradžia), Renesanso (kupolas, 1500), neoklasicizmo (fasadas, baigtas 1814–1935) bruožai.

Katedros eksterjerą (apaštalų, pranašų skulptūros, Senojo Testamento siužetų skulptūrinės kompozicijos; seniausios – aplink apsidę ir transepto langus, 14–15 a., dauguma – neoklasicizmo, romantizmo, art nouveau stilistikos, 19 a.) ir interjerą (šv. Baltramiejaus, 1562, skulptorius Marco d’Agrate, presbiterijoje – sidabruotos šv. K. Boromiejaus, 1610, šv. Ambraziejaus, 1698, skulptūros) puošia apie 3 400 skulptūrų. Pagrindinį (vakarinį) fasadą vertikaliai skaido 10 piliastrų (4 jų poriniai), užbaigia ažūrinis atikas (1911–35, architektai Gaetano Moretti, 1860–1938, Adolfo Zacchi, 1877–1968); fasade įrengtos 5 bronzinės durys (1906–65, skulptoriai Giannino Castiglione, 1884–1971, Franco Lombardi, 1891–1943, Arrigo Minerbi, 1881–1960, L. Minguzzi, Lodovico Pogliaghi, 1857–1950).

Šv. Baltramiejaus skulptūra Milano katedroje (marmuras, 1562, skulptorius Marco d’Agrate)

Milano katedros presbiterija (14–16 a.; centre – didysis Švč. Mergelės Marijos altorius, už jo – ciborija su tabernakuliu, šonuose – sakyklos, dvipusiais ištapytais skydais uždengiami didieji vargonai)

Presbiterijoje įrengti 6 vargonai (2 didieji vargonai, abeji 16 a. pabaiga, restauruoti 1986, 4 mažieji, visi 1938), yra didysis Švč. Mergelės Marijos altorius (14 a. pabaiga, perkeltas iš Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos ir 1418 10 16 pašventintas popiežiaus Martyno V), ciborija (apie 1590, architektas Pellegrino Tebaldi, skulptoriai Giovanni Andrea Pellizzoni, Francesco Brambilla) su tabernakuliu, 2 monumentalios sakyklos (16 a. antra pusė), stalės (1614); choro paskliautėje – kryžiaus pavidalo relikvijoriuje saugoma Jėzaus Kristaus nukryžiavimo vinis (1461 į katedrą perkelta iš Šv. Teklės bazilikos). Po didžiuoju altoriumi įrengta kripta (16 a., architektas P. Tebaldi) su vadinamuoju žiemos choru, altoriumi, Šv. Karolio koplyčia, katedros lobyno kambariais.

Kitos svarbesnės dailės vertybės: marmuro altoriai (tarp jų – Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo, 1543, skulptorius Agostino Busti, apie 1483–1548; Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, 1957, architektas Edoardo Rubino, 1871–1954), antkapiniai paminklai (kondotjero Gian Giacomo Medici, apie 1564, skulptorius Leone Leoni, apie 1509–90), freskos (Nukryžiavimo, 14–15 a., manoma, dailininkas Isacco da Imbonate; Švč. Mergelės Marijos, 1566, vėliau pertapyta), vitražai (15–20 a.), krucifiksas (manoma, 12 a. pradžia), septynšakė žvakidė (5 m aukščio, 1562).

Prie katedros yra stačiakampio plano aikštė (17 000 m²; dabartinį pavidalą įgavo 1865–73, architektas Giuseppe Mengoni, 1829–77) su Emanuelio II skulptūra (1880–96, skulptorius Ercole Rosa, 1846–93).

Istorija

Dabartinėje Milano katedros ir prie jos esančios aikštės vietoje stovėjo Šv. Teklės (baigta 355) ir Didžioji Švč. Mergelės Marijos (pašventinta 836) bazilikos, Šv. Stepono (4 a. pirma pusė) ir Šv. Jono (pradėta 378) baptisterijos.

1386 arkivyskupo Antonio da Saluzzo (m. 1401) iniciatyva pradėta Milano katedros statyba. 1387 Milano kunigaikštis Gian Galezzo Visconti (1351–1402) įkūrė katedros statyba besirūpinančią organizaciją Veneranda Fabbrica del Duomo (turėjo apie 300 darbuotojų), siekė pastatyti Lombardijos regionui būdingos gotikos bruožų (būdinga romaninio stiliaus monumentalumas, masyvios proporcijos) pastatą. Katedros projekto autorius nežinomas, manoma, tai Lombardijos architektų ir mūrininkų kolektyvinis kūrinys. 1389 statybų vadovu paskirtas prancūzų inžinierius Nicolas de Bonaventure’as pasiūlė statyti vėlyvosios gotikos katedrą. Mirus G. G. Visconti (1402) ir ėmus trūkti lėšų, iki 1480 statybos vyko lėtai. 1450 Milano kunigaikščiu tapęs Francesco Sforza (1401–66) užtikrino nuolatinį marmuro tiekimą katedros statybai (pastatyti pilioriai, baigtas statyti choras ir transeptas).

Milano katedros centrinė nava (vaizdas į didijį altorių)

1500 09 24 baigtas statyti aštuonkampis kupolas (architektas Gian Giacomo Dolcebuono, apie 1445–1504; 1984 sutvirtinta jo konstrukcija), 1508 – kupolo žibintas (abiejų architektas Giovanni Antonio Amadeo, apie 1447–1522). 1537 architektas Vincenzo Seregni (apie 1519–94) parengė katedros fasado projektą (pagrindinis jo akcentas – 2 kampiniai bokštai; neįgyvendintas). 1571 arkivyskupas K. Boromiejus katedros vyriausiuoju inžinieriumi paskyrė P. Tibaldi, kuris suprojektavo renesanso bruožų pagrindinį fasadą (neįgyvendintas, išskyrus centrinį portalą), perstatė presbiteriją ir chorą, suprojektavo kriptą, naujus altorius, krikštyklą (visi 1575–85).

Švč. Mergelės Marijos skulptūra (bronza, auksavimas, 1774, skulptorius Giuseppe Perego) ant Milano katedros kupolo

Apie 1620–30 pradėta architekto Francesco Maria Richini (1584–1658) sukurto baroko bruožų pagrindinio fasado statyba netrukus sustabdyta (vizualiai nederėjo prie katedros gotikinių formų). 1658 pagal architekto Carlo Buzzi (apie 1608–58) projektą pradėtas statyti gotikos bruožų pagrindinis fasadas. 1767 pastatytas kupolo centrinis bokštelis (architektas Francesco Croce, 1696–1773; atsiradus įtrūkiams 1842 restauruotas, jame įrengta varpinė), 1774 jo viršūnėje (architektas Carlo Pellicani) įkomponuota Švč. Mergelės Marijos skulptūra (Madonnina; 4,16 m aukščio, skulptorius Giuseppe Perego). 1805 05 20 Napoleonas I nurodė užbaigti katedros pagrindinį fasadą, pažadėdamas statybas apmokėti iš Prancūzijos iždo (šio pažado netęsėjo; 1805 05 26 katedroje jis karūnuotas Italijos karaliumi). 1814 užbaigtas pagrindinis fasadas (įgyvendintas kiek pakeistas C. Buzzi projektas, viršutinę fasado dalį su 3 ogivos pavidalo langais suprojektavo architektai Giuseppe Zanoia, 1752–1817, Carlo Amati, 1776–1852). 1888 katedros naujo fasado tarptautinį konkursą laimėjo architektas Giuseppe Brentano (1862–89), jam mirus projektas neįgyvendintas.

Milano katedros arkbutanai su bokšteliais (19 a. antra pusė)

19 a. antroje pusėje pastačius bokštelius ant stogo ir arkbutanų, katedra įgavo dabartinę išvaizdą. Per II pasaulinį karą katedra nežymiai nukentėjo, greitai buvo suremontuota. 1965 01 06, pagrindiniame fasade įrengus paskutinį portalą, katedros statyba užbaigta. 2003–09 renovuotas pagrindinis fasadas. Ant katedros stogo ir kupolo žibinto balkone įrengtos apžvalgos aikštelės. Nuo 1953 greta esančiuose Karališkuosiuose rūmuose veikia Milano katedros muziejus.

1729