miltligė

mltligė, augalų liga. Sukelia aukšliagrybių (Ascomycetes) klasės, milteniečių (Erysiphales) eilės valkčiagrybių (Sphaerotheca), miltenių (Erysiphe), milčių (Podosphaera), uncinulių (Uncinula), pelenių (Microsphaera), filaktinijų (Phyllactinia) ir kitų genčių grybai. Miltligė pažeidžia žolinių ir sumedėjusių augalų lapus, ūglius, rečiau žiedus ir vaisius, ant kurių susidaro balta, pilkšva, vėliau paruduojanti veltininė ar voratinkliškai miltuota apnaša iš grybienos, konidijakočio ir konidijų. Joje išsivysto mikroskopiniai, tamsiai rudi ar juodi rutuliški vaisiakūniai – kleistoteciai, kurie žiemoja. Liga labiau pažeidžia tankiai augančius, gausiai azoto trąšomis patręštus augalus. Pažeisti organai gali deformuotis, dėl sutrikusios asimiliacijos ir transpiracijos pirma laiko nudžiūti, sumažėja augalų derlingumas, atsparumas ir dekoratyvumas. Miltligė labiau pažeidžia jaunus augalus.

javų miltligės sukėlėjo Erysiphe graminis pažeisti miežio lapai

Lietuvoje

Lietuvoje labiausiai paplitusios miltligės: javų (sukėlėjas – Erysiphe graminis), agurkų (Erysiphe cichoracearum), griežčių, ropių, rapsų, kopūstų (Erysiphe cruciferarum), dobilų, lubinų (Erysiphe trifolii), vėdryninių šeimos augalų (Erysiphe ranunculi), agrastų ir serbentų valktis (Sphaerotheca mors‑uvae), rožių (Sphaerotheca pannosa), ąžuolų (Microsphaera alphitoides), klevų (Uncinula aceris, Uncinula tulasnei).

ąžuolų miltligė

Apsaugos priemonės

Apsaugos priemonės: naikinamos pažeistos augalų dalys, purškiama sieros turinčiais fungicidais, dezinfekuojami šiltnamiai, sodinamos atsparios augalų veislės, laikomasi sėjomainos, pasėliai sėjami netankiai, nepertręšiama azoto trąšomis.

968

-valktis