mimèzė (gr. mimēsis – vaizdavimas, sekimas, (pa)-mėgdžiojimas, imitacija), estetikoje, meno filosofijoje ir literatūros moksle – sekimas tikrove. Antikos filosofijoje mimezės samprata taikyta išorinės tikrovės vaizdavimui meno kūriniuose suprasti. Pitagorininkai manė, kad muzika mėgdžioja dangaus sferų harmoniją. Platonas teigė, kad mėgdžiojimas yra visokios kūrybos pagrindas, pavyzdžiui, poezija gali imituoti tiesą ir gėrį, bet menas apsiriboja empirinės tikrovės daiktų ir reiškinių mėgdžiojimu. Aristotelis teigė, kad žmogaus prigimtyje slypi siekis mėgdžioti. Meninėje kūryboje tikrovė yra mėgdžiojama, autorius ja seka arba imituoja ją meno kūrinyje. Tikrovės ir poetinio kūrinio santykis yra žmonių psichinių būsenų, gamtos įvykių ir bendruomenei reikšmingos veiksenos mėgdžiojimas. Šis nėra kūrimo (gr. poiēsis) priešybė, sujungia kūrybinio vaizdavimo ir tikrovėje vykstančių pokyčių vaizdinius. Aristotelio imituojamoji koncepcija apėmė adekvatų tikrovės vaizdavimą ir kūrybišką vaizduotės panaudojimą parodant, ką apie tikrovę kalba ir mano autorius. Pasak Aristotelio, mimezės tikslas meno kūryboje – teikti žinių, sužadinti malonumo jausmą, kurį sukelia daikto atkūrimas, stebėjimas ir pažinimas. Plotinas menui būdingą mėgdžiojimą siejo ne su išorinio pasaulio vaizdais, bet su vizualiomis idėjomis, teikiančiomis pirmapradžius daiktų vaizdus. Vėlesnės estetinės sampratos mimezę dažniausiai laikydavo imitacijos teorijos dalimi. Marksizme mėginta mimezės sampratą derinti su vadinamojo atspindžio teorija. Postmodernizmo atstovai (G. Deleuze’as ir kiti) imitacijos sampratą pradėjo vartoti tapatybės, panašumo, simuliakro, skirtumo, pakartojimo sąvokoms aiškinti.
L: Aristotelis Poetika / Rinktiniai raštai Vilnius 1990; E. Auerbach Mimesis: Tikrovės vaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje Vilnius 2003; A. Melberg Theories of Mimesis Cambridge 1995; Mimesis und Simulation Freiburg 1998.
384