minimalstinė gyvénsena, žmogaus gyvenimo būdas, grindžiamas orientacija į paprastumą, kuklumą buityje, mityboje, aprangoje, būsto įrangoje, elgesyje su aplinka, judėjimo priemonių srityje ir kitur. Nors tokią gyvenseną objektyviai lemia žmonių visuomenės ir gamtos sąveikos raidos tendencijos, ji pirmiausia glaudžiai siejasi su žmogų, kaip praktinės veiklos subjektą, apibūdinančiomis moralinėmis kategorijomis: sąmone, valia, laisve, apsisprendimu, pasirinkimu, atsakomybe.
Minimalistinės gyvensenos ištakos
Manoma, kad minimalistinės gyvensenos apraiškų būta pirmykštės bendruomenės žmonių sąmonėje. Tai lėmė pati tikrovės struktūra ir visuomeninė žmogaus prigimtis, t. p. sunkios maisto gavimo sąlygos. Visas tuometinis žmogaus gyvenimas buvo ne kas kita kaip minimalistinė gyvensena (tik tai buvo ne laisvas pasirinkimas, o neišvengiama būtinybė). Ši pradinė patirtis veikė individo elgesį. Ji vėlesnėje raidoje išsirutuliojo į minimalistinę pažiūrą bei moralinio elgesio normą.
Minimalistinės gyvensenos teorinės ištakos susiformavo senovės Graikijoje 6–4 a. pr. Kr., kai filosofija iš metafizinių problemų (kosmoso, gamtos prigimties ir struktūros, pasaulio pastovumo ir kintamumo) aiškinimo pasuko į antropologinių klausimų (žmogaus prigimties, jo individualių poreikiių ir praktinių gyvenimo orientyrų) svarstymą.
Kinikai – minimalistinės gyvensenos pradininkai
Praktiniu minimalistinės gyvensenos pavyzdžiu galima laikyti Sokratą – jis skatino žmones rūpintis ne kūnu ir turtu, o siela, pats buvo saikingas ir santūrus, kukliai maitinosi, dėvėjo paprastus drabužius. Sokratas sulaukė daug sekėjų, iš kurių ypač išsiskyrė kinikai. Kinizmo įkūrėju laikomas Antistenas Atėnietis. Jo mokymą labiausiai išgarsino graikų išminčius Diogenas Sinopietis, gyvenęs po atviru dangumi ir savo gyvenimo būdu priminęs elgetą. Kinikai smerkė turtų ir valdžios troškimą, prabangą, prostituciją, pagrindinį dėmesį skyrė savo moralinių idėjų praktiniam įgyvendinimui. Kinikų idėjos, jų proteguojama minimalistinė gyvensena darė poveikį vėlesnei graikų, romėnų, vidurinių amžių ir naujųjų laikų filosofijai, t. p. visuomeniniams judėjimams 21 amžiuje.
Minimalistinė gyvensena stoikų ir epikūrininkų mokyklose
Panašias į kinizmą idėjas plėtojo stoikai ir epikūrininkai. Stoicizmą kūrėju laikomas Zenonas Kitijietis. Pagrindinė šios mokyklos sąvoka – apatija – reiškė žmogaus dvasinio gyvenimo būsenas ir poelgius, turinčius tam tikrą minimalistinį pobūdį: laisvę nuo afektų bei aistrų, išmintingą abejingumą gyvenimo negandoms, ypač skausmui ir nelaimei, nesirūpinimą savo likimu, interesų ir poreikių ribojimą, ramybę. Epikūras ir jo sekėjai skelbė hedonizmą – esą malonumas yra individo veiksmų pradžia ir galutinis tikslas. Tačiau praktikoje Epikūrui malonumų siekimas daugiau reiškė jų vengimą dėl galimybės ateityje sulaukti nemalonių padarinių, be to, jis patarė nemalonumus kai kada išgyventi dėl būsimų intensyvesnių, t. y. dvasinių, malonumų.
Minimalistinė gyvensena viduriniais amžiais
Viduriniais amžiais Europoje įsitvirtinusi krikščioniškoji kultūra pasižymėjo asketizmu: žemiškųjų gėrybių, ypač turto ir prabangos, išsižadėjimu, seksualinių santykių atsisakymu, pasninkavimu, šiurkščių drabužių dėvėjimu. Šias dorybes dažniausiai puoselėjo vienuoliai. Griežtõs minimalistinės gyvensenos požiūriu pasižymėjo italas Giovanni Bernardone, 1210 įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną ir tapęs vienuoliu Pranciškumi Asyžiečiu. Jo kuklumas kilo iš gilaus tikėjimo pasaulio kūrėju Dievu ir žmogui skirta misija vaduoti pasaulį iš nuodėmės ir blogio.
Vėlyviausieji viduramžiai, arba perėjimas iš jų į naujuosius laikus, t. y. vadinamoji Renesanso epocha, paženklinta humanistinių idėjų stiprėjimu, žmogaus laisvės ir jo santykių su aplinka plėtimusi, Katalikų Bažnyčios propaguoto asketizmo kritika. Italų humanistas L. Valla vienuolių skleistą asketizmą laikė nesuderinamu su žmogaus prigimtimi ir pritarė epikūrininkams.
Minimalistinė gamtos samprata naujaisiais laikais
Renesanso epochoje, palyginti su viduriniais amžiais, žmogus tapo gerokai aktyvesnis ne tik savo vidumi, savo asmenybės vertės, teisių, laisvės suvokimu, bet ir išorinio pasaulio, gamtos, dangaus kūnų pažinimo srityje. Gamta suvokta kaip skaidoma, materiali ir pasyvi realybė, panašesnė į mechanizmą, o ne į organizmą.
Teorinį pagrindą mechanistinei gamtos sampratai padėjo prancūzų filosofas R. Descartes ʼas. Jis materialumą tapatino su erdvine sklaida ir fizinę realybę apibrėžė matematiniais terminais, o juslinį suvokimą atmetė kaip neturintį prasmės. Toks gamtos supratimas psichologiškai nutolino ją nuo žmogaus. Šis pokytis įvyko tiek žydų, tiek graikų dvasinėse tradicijose, kurios lėmė tolesnę Vakarų civilizacijos raidą. Rytų pasaulis (Indija, Kinija, Pietryčių Azijos šalys) tuo metu dar liko ištikimos ankstesniųjų laikų (mitologinės kultūros) tradicijoms. Vakarų Europoje įsitvirtino technologinė civilizacija, siekianti valdyti gamtą ir ją pritaikyti žmogaus poreikiams. Technokratinė raidos kryptis atnešė žmonijai didelių laimėjimų gyvenimo lygio ir patogumų srityje, bet kartu sukėlė daug negatyvių padarinių bei prieštaravimų. Europos filosofai F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis ir kiti, Amerikos transcendentalistai R. W. Emersonas, Bronsonas Alcottas (1799–1888) ir kiti išplėtojo požiūrį į gamtą kaip vientisą realybę ir pagrindė idėją apie žmogaus ir gamtos vienovę.
Henrio Davido Thoreau minimalistinės gyvensenos kodeksas
Nuosekliausiai transcendentalizmo idėjų laikėsi filosofas, rašytojas H. D. Thoreau, pagarsėjęs išskirtiniu gyvenimo būdu ir bekompromise ištikimybe savo įsitikinimams. Bodėdamasis sumaterialėjusios visuomenės gyvenimu, jis pasitraukė į mišką prie Voldeno tvenkinio, ten rašė dienoraštį, mąstė apie žmogaus buvimo žemėje prasmę. Tokiu elgesiu jis norėjo paskatinti žmones pažinti ir mylėti gamtą, nes tik ji, o ne miestų statiniai esą tikrieji žmogaus namai. Minimalistinės gyvensenos kodeksą H. D. Thoreau išdėstė veikale Voldenas, arba Gyvenimas miške (Walden, or Life in the Woods 1854, lietuvių kalba 1985 31999).
Minimalistinės gyvensenos poreikio aktualėjimas
Naujaisiais amžiais žmonija įžengė į spartų industrinės plėtros etapą. Pramonė, žemės ūkis, energetikos įmonės, transportas virto aplinkos, ypač oro, dirvos, vandens telkinių, teršimo kenksmingomis medžiagomis pagrindiniais šaltiniais. Tuo pat metu gamtotyroje iškilo naujas mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų ir aplinkos dėsningus ryšius, – ekologija. Šis mokslas 20 a. tapo viena svarbiausių tyrimo sričių, leidusių naujai suvokti žmogaus padėtį planetoje, gamtinės aplinkos reikšmę žmogaus gyvenimui.
20 a. pirmoje pusėje Europos ir Amerikos kultūroje iškilo žymių asmenybių, jos savo gyvenimo pavyzdžiu ir teorine veikla tiesė kelius ekologinei pasaulėžiūrai, moraliniam žmogaus tobulėjimui ir minimalistinei gyvensenai. Vokiečių mąstytojas humanistas A. Schweitzeris savo etinę mintį nukreipė į gyvybę, jos gerbimą, pabrėžė, kad žmogaus išskirtinumas ir dorumas pasireiškia tuo, kad jis laikosi pagarbos gyvybei principo visur, tokiu būdu sumažindamas blogį, susijusį su savo egzistavimu ir veikla.
Miškininkas Oldas Leopoldas (1886–1948) 20 a. tęsė savo pirmtako H. D. Thoreau pradėtą kryptį ir remdamasis tuo metu susiformavusios ekologijos moksliniais argumentais pagrindė būtinybę žmogui atsakingai elgtis su gamta, neardyti jos vientisumo. Jo knygos, ypač Smėlio grafystės kalendorius (A Sand County Almanac, išleista 1949, lietuvių kalba 1987), kaip ir H. D. Thoreau Voldenas, arba Gyvenimas miške, paplito pasaulyje ir padėjo žmonėms suvokti, kad Žemė yra sudėtingas organizmas, biotinė bendrija, kurios visi nariai – augalai, gyvūnai, žmonės, vanduo, dirva – priklauso vienas nuo kito ir gali išlikti, jei neardomi jų tarpusavio ryšiai ir išsaugomos sąlygos visiems egzistuoti. Savo darbais Oldas Leopoldas suformulavo šiuolaikinės minimalistinės gyvensenos plėtojimo teorines prielaidas. Jo darbai ekologijos srityje ir visuomeninė veikla suteikė stiprų postūmį gamtosaugos plėtrai pasaulyje, žmogaus sąmoningumo ir minimalistinės gyvensenos ugdymo procesui.
Minimalistinė gyvensena Lietuvoje
Lietuvių tauta į ekologinės įtampos laikus atėjo turėdama per šimtmečius sukauptą gražią bendravimo su gamta patirtį, užfiksuotą liaudies kūryboje, darbo ir buities papročiuose, švenčių tradicijose. Lietuviai ypač puoselėjo bitininkystę, gėlininkystę, prižiūrėjo sodus ir sodybas, gerbė ir globojo paukščius ir kitus gyvūnus.
Minimalistinės gyvensenos požiūris atsispindi lietuvių kūriniuose. Grožinės literatūros pradininkas K. Donelaitis poemoje Metai (apie 1760–75) akcentuoja būrų pareigą mokytis iš gamtos kantrybės, išmintingai gyventi, jausti saiką, pusiausvyrą.
Istorikas S. Daukantas, aprašydamas senovės lietuvių ir žemaičių tikėjimą, mini šventus medžius, girias, jų saugojimą. Autorius neabsoliutina tikėjimo reikšmės, derina jį su žmonių saikingu elgesiu.
Filosofas ir rašytojas Vydūnas santarvės su gamta filosofiją patvirtino visu savo gyvenimo būdu. Jis dar jaunystėje tapo vegetaru, ypač smerkė medžioklę.
Filosofas A. Maceina studijoje Saulės giesmė: Šventasis Pranciškus kaip krikščioniškojo gyvenimo šauklys (1954) filosofiniu bei teologiniu aspektu atskleidė šv. Pranciškaus meilės gamtai ir jo asketizmo reikšmę mūsų laikams. Kalbėdamas apie dabarties gyvenimo būdą, A. Maceina pastebi, jog turto ir kūno reikalai, palyginti su dvasiniais, vis labiau iškeliami aikštėn, pamirštama, kad žmogus gyvas ne vien tik duona (Mt. 4.4). A. Maceina pabrėžia, kad dabarties žmogus linkęs kliautis vien mokslu, kuris vienas neišsemia viso gamtos gilumo ir prasmės, todėl santykyje su gamta nevalia pamiršti ir kitų kultūros formų, tarp jų ir religijos. Filosofas atkreipia dėmesį į tai, kad žmogus, gyvendamas Žemėje, turi pasirūpinti rytdiena ir užsitikrinti pragyvenimo priemonių, tik deja, dažnai šis rūpestis virsta pagrindiniu žmogaus gyvenimo tikslu, išstumdamas dvasines vertybes.
Nemaža dalis Lietuvos įžymių asmenybių, tapusių minimalistinės gyvensenos pavyzdžiais, buvo pranciškonai, pvz., J. A. Pabrėža, J. J. Pečkaitis, J. Tumas-Vaižgantas, monsinjoras K. Vasiliauskas, V. K. Orvidas. Apie minimalistinės gyvensenos poreikio aktualumą rašė ir šiuolaikiniai lietuvių filosofai. V. Vyčinas savo darbuose išreiškė viltį, kad žmogus pagaliau susivoks ir prisijaukins kuklios gyvensenos įpročius. A. Šliogeris primena fundamentalius pokyčius pasaulyje, dėl kurių Lietuvos žemė, kaip dalelė globalios visumos (biosferos), atsidūrė netikėto pavojaus – ekologinės krizės – akivaizdoje.
L: Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika Vilnius 1977, Česlovas Kalenda Ekologinė etika: ištakos ir dabartis Vilnius 2002, Henris Davidas Thoreau Voldenas, arba Gyvenimas miške Vilnius 1997, Oldas Leopoldas Smėlio grafystės kalendorius Vilnius 1987, Antanas Maceina Saulės giesmė Vilnius 1991, Arvydas Šliogeris Būtis ir pasaulis Vilnius 1990, Vincentas Vyčinas Senovės Europos deivės Kaunas 1994.
3192