minimalùsis dárbo ùžmokestis, nustatytas mažiausias mėnesinis ar valandinis atlygis, kurį darbdavys privalo mokėti samdomam darbuotojui už jo atliktą darbą. Minimalusis darbo užmokestis nustato darbo užmokesčio žemiausią ribą, kuria siekiama garantuoti minimalųjį gyvenimo lygį. Minimalusis darbo užmokestis dažniausiai taikomas visiems suaugusiems darbuotojams.
Taikymas įvairiose šalyse
Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Belgijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje) minimalusis darbo užmokestis netaikomas pradedantiesiems darbuotojams (mokiniams), negalią turintiems asmenims, valstybės tarnautojams ar dieninių studijų studentams. Įvairios šalys turi skirtingas minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo ir reguliavimo sistemas, kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Irake, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Komoruose, Makedonijoje, Somalyje) jis nenustatomas iš viso.
Nustatymo būdai
Minimalusis darbo užmokestis dažniausiai nustatomas įstatymais arba kolektyviniais (pavyzdžiui, konkrečių veiklos sričių) susitarimais.
Valstybėse, kuriose minimaliojo darbo užmokesčio dydį reglamentuoja įstatymai (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Belgijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Lietuvoje ir kitur), šio užmokesčio tarifą nustato vyriausybė, pasinaudodama įstatymų leidžiamąja teise. Valstybės, taikančios šią sistemą, dažniausiai nustato nacionalinio minimaliojo darbo užmokesčio bendrą mėnesinį ar valandinį tarifą. Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Japonijoje, Kinijoje) gali būti skirtingi regioniniai, ūkio šakų ir kiti tarifai. Yra valstybių (pavyzdžiui, Kipras), kuriose vienų veiklos sričių minimalųjį darbo užmokestį nustato įstatymai, kitų – kolektyvinės sutartys.
Įstatymais nereguliuojamas minimalusis darbo užmokestis nustatomas socialinių partnerių (profsąjungų ir darbdavių arba jų organizacijų) derybomis, jo tarifai fiksuojami kolektyvinėse sutartyse (Vokietija, Austrija, Švedija, Danija ir kitos šalys). Taip nustatant minimaliojo darbo užmokesčio tarpšakiniai tarifai dažniausiai skiriasi, kai kurių sektorių ar regionų kolektyvinėse sutartyse minimalusis darbo užmokestis ir minimalios darbo laiko normos nenustatomos.
Taisymai
Minimalusis darbo užmokestis reguliariai taisomas įstatymų numatyta ar nusistovėjusia tvarka. Minimalusis darbo užmokestis gali būti didinamas dėl vartojimo prekių kainų, vidutinio darbo užmokesčio didėjimo, valstybės politikos ar kitų priežasčių. Pasirenkant minimaliojo darbo užmokesčio taisymo kriterijus ir metodus ypač svarbios socialinių partnerių derybos dėl minimaliojo darbo užmokesčio. Kai kuriose valstybėse, daugiausia Rytų Europos šalyse (ir Lietuvoje), svarbų vaidmenį atlieka trišalės tarybos: prieš priimdama sprendimą keisti minimalųjį darbo užmokestį vyriausybė tariasi su socialiniais partneriais.
Kritika
Minimaliojo darbo užmokesčio taikymą socialiniai partneriai, mokslininkai ir politikai vertina prieštaringai. Abejojama, ar minimalusis darbo užmokestis yra veiksminga priemonė kovoti su skurdu, pakankamai apsaugo darbuotojus (ypač dirbančius mažai mokamuose sektoriuose), ar minimalusis darbo užmokestis neužkerta kelio dirbti mažai kvalifikuotiems darbuotojams ir kita.
Istorija
Minimalusis darbo užmokestis Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įvestas 1938, Prancūzijoje – 1950, Jungtinėje Karalystėje – 1999.
Minimalusis darbo užmokestis Lietuvoje
Lietuvoje minimalusis darbo užmokestis įvestas 1991 (buvo nustatyta 100 rublių minimalioji mėnesinė alga ir 60 kapeikų minimalusis valandinis atlygis). Lentelėje parodytas minimaliosios mėnesinės algos ir minimaliojo valandinio atlygio didėjimas nuo 1995. Mažesnis minimalusis darbo užmokestis buvo taikytas politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. 2003 jiems nustatyta minimali 430 litų mėnesinė alga nesikeitė, kai minimalusis darbo užmokestis buvo didinamas kituose sektoriuose, ir tik 2007 suvienodinta su kitų darbuotojų minimaliąja mėnesine alga.
1
1147
minimali mėnesinė alga; minimalus valandinis atlygis