mirtiẽs eskadrònai, sukarintos formuotės, valdžios globojamos arba sukurtos grobti, žudyti, įbauginti valdžiai oponuojančius asmenis. Mirties eskadronai veikia neoficialiai, ryšiai su valdžia slepiami. Mirties eskadronų nariais būna kariai, policininkai, kartais samdiniai.
Pavadinimas pradėtas vartoti 20 a. 7 dešimtmetyje pagal Brazilijoje veikusią sukarintą organizaciją Mirties eskadronas (portugalų kalba Esquadrão da Morte). Dėl naudojamos antikomunistinės, krikščioniškos simbolikos dažniausiai laikomi dešiniaisiais. Paplito Pietų Amerikoje (Argentinoje, Brazilijoje, Gvatemaloje, Salvadore) per vadinamąjį Purvinąjį karą; t. p. veikė Haityje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Brazilijoje mirties eskadronai žudė ir organizuotų nusikaltėlių grupuočių narius, benamius. Peru valdžios sukurti mirties eskadronai 1980–94 kovojo su maoistinės organizacijos Sendero Luminoso partizanais. Venesueloje prezidento Hugo Rafaelio Čaveso Friaso administracijos sukurtos ginkluotos pogrindinės organizacijos (vadinamosios colectivos) tarnavo kaip mirties eskadronai vykdant Bolívaro revoliucijos politiškai motyvuotas užduotis. Po 20 a. 9 dešimtmečio Pietų Amerikoje dauguma mirties eskadronų išnyko, dalis tapo politinėmis partijomis.
susitikimas colectivo motorizado grupėje, kurios nariai važinėja motociklais ar motoroleriais (tokios transporto priemonės pasirinktos dėl žudymo būdo); sienas puošia revoliucinės propagandos atributika (2009, Karakasas)
Europoje mirties eskadronai radosi Didžiojoje Britanijoje per Airijos kovas dėl nepriklausomybės, Francisco Franco vadovaujamoje Ispanijoje, Prancūzija juos naudojo per Alžyro nacionalinio išsivadavimo karą. Rusijos mirties eskadronai, manoma, veikia Čečėnijoje, Dagestane, Ingušijoje. Kartais mirties eskadrono sąvoka vartojama apibrėžti smogikams (smogikai, smogikai), juodašimčiams, opričninai arba kai opozicija siekia apkaltinti valdžią dėl žinomų žmonių dingimo ar mirties.