mrusiosios kabos, kalbos, kurios nebevartojamos kaip šnekamosios. Skiriamos buvusios beraštės mirusios kalbos (pvz., jotvingių kalba, kuršių kalba, žiemgalių kalba, sėlių kalba) ir mirusios kalbos, vartotos kaip šnekamosios ir rašto kalbos (pvz., polabų kalba, galų kalba, anatolų kalbos, šumerų kalba, koptų kalba, egiptiečių kalba). Kai kurios mirusios kalbos tebevartojamos kaip rašto kalbos (lotynų kalba, sanskritas, senoji arabų kalba). Mirusiosios kalbos gali būti atgaivintos ir vėl pradėtos vartoti kaip šnekamosios (pvz., hebrajų kalba, keltų kalboms priklausanti kornų kalba). Kalbos tampa mirusiosiomis, kai išnyksta ją vartojanti tauta (prūsų kalba) arba kalbas išstumia kitos kalbos (hetitų kalba), arba jei iš jų išauga naujos kalbos (pvz., iš lotynų kalbos susiklostė romanų kalbos). Dalis mirusių kalbų žinoma tik iš dešifruotų tekstų, jos dažnai turi sutartinius pavadinimus (pvz., linijinio A rašto, linijinio B rašto kalbos). 15–20 a. išnyko apie 4,5 % kalbų, daugiausia Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Azijoje. 21 a. pradžioje labiausiai nykstančios yra Okeanijos (apie 2000) ir Afrikos (apie 600) tautų kalbos, t. p. tarp nykstančių – bretonų kalba, baskų kalba. 21 a. pradžioje 90 % kalbų vartoja <100 000 gyventojų, 357 kalbomis kalba apie 50 žmonių.
L: D. Crystal Kalbos mirtis Vilnius 2005.