mško genètika, genetikos šaka, tirianti miško medžių ir krūmų genetinę sandarą, požymių paveldimumo ir genetinio kintamumo dėsningumus. Miško medžių natūralioms populiacijoms būdingas ilgas evoliucijos laikotarpis. Didelę įtaką jam turi nuolat kintanti aplinka ir anomalijos. Medžių rūšys pasižymi didele genetine įvairove. Ji formuojasi sudėtingomis gamtinės atrankos, genų migracijos, atsitiktinės rekombinacijos ir mutacijos sąlygomis. Degraduojant genetiniam miško medžių ekosistemų komponentui biologinė įvairovė gali mažėti.
Miško medžių genetinių tyrimų metodai sudėtingi ir skiriasi nuo kitų augalų grupių. Daug dėmesio skiriama genetinei įvairovei išlaikyti ir genetiniams ištekliams išsaugoti. Miško medis yra stacionari biologinė sistema, kuriai būdinga ne tik ilgaamžiškumas ir platus išplitimas, bet ir ilgas lytinis brendimas, derėjimo periodiškumas, reprodukcijos ypatumai, epigenetinė genotipų reakcija į kintančias aplinkos sąlygas ir genų raiškos variacija ontogenezėje, teigiami kryžminimo (hibridizacijos) ir neigiami artimos giminystės rezultatai.
Tyrimų kryptys
Genetinių tyrimų kryptys – kiekybinė, ekologinė‑populiacinė, molekulinė genetika ir biotechnologijos (genomika, genų inžinerija; pvz., lignino modifikacija, herbicidų toleravimas, atsparumas kenkėjams ir ligoms, žydėjimo kontrolė), vegetatyvinis dauginimas laboratorinėmis sąlygomis. Ilgalaikiai tyrimai atliekami gamtiniuose medynuose ir dirbtinai įveistuose bandomuosiuose želdynuose (trunka kelis dešimtmečius), trumpalaikiai bandymai – kontroliuojamoje aplinkoje ir laboratorijose.
Istorija
Miško genetikos pradžia laikoma 19 a. pradžia, kai Europos mokslininkai pripažino gamtinių populiacijų kilmės svarbą ir pradėjo pirmuosius jų perkėlimus, rūšių kryžminimo ir hibridų vegetatyvinio dauginimo tyrimus. Pirmieji moksliniai tyrimai atlikti 20 a. pirmoje pusėje. Daugiausia buvo tiriama populiacijų perkėlimas ir geografinis kintamumas (A. Cieslaras, 1923, A. Denglaras, 1938, abu Vokietija; E. Andersonas, 1947, N. Sylvenas, 1990, abu Švedija). 20 a. viduryje pradėti sisteminiai ekogenetiniai ir kiekybinės genetikos tyrimai (E. Rohmederis, 1949, Vokietija; J. Wrightas, 1958, Jungtinės Amerikos Valstijos; V. Rone, 1970, Latvija), genetinio gerinimo (B. J. Zobelis ir J. T. Talbertas, 1984, abu Jungtinės Amerikos Valstijos) ir genetinių išteklių išsaugojimo tyrimai bei programos (G. Namkoongas, 1969, Jungtinės Amerikos Valstijos; H. Hattemeris, 1969, Vokietija; G. Erikssonas, 1976, Švedija; W. S. Dvorakas ir J. K. Donahie, 1992, abu Jungtinės Amerikos Valstijos). Viena pirmųjų miško medžių biocheminės genetikos laboratorijų buvo įkurta 1969 Umeå universitete Švedijoje. 20 a. pabaigoje pradėti miško medžių molekulinės genetikos tyrimai: izofermentų (M. T. Concle’is, 1971, Jungtinės Amerikos Valstijos) ir deoksiribonukleorūgšties (DNR) žymenų naudojimas (D. B. Nealis ir kiti, 1986, Jungtinės Amerikos Valstijos), gautas pirmasis genetiškai modifikuotas miško medis (J. J. Fillatti ir kiti, 1987, Italija). 20 a. 9 dešimtmetis laikomas miško medžių genomikos eros pradžia. 2006 sekvenuotas plaukuotosios tuopos (Populus trichocarpa) genomas.
Lietuvoje
Lietuvoje miško genetikos tyrimai pradėti 1959 Miškų institute. Juos atliko P. Džiaukštas, V. S. Ramanauskas, R. Murkaitė, I. Andriuškevičienė, S. Tuminauskas.
21 a. miško genetikos tyrimų kryptys: svetimžẽmių rūšių genetinė ir ekologinė adaptacija; populiacijų geografinio ir genetinio kintamumo, plastiškumo, įvairovės ir evoliucijos dėsningumų analizė pagal genetinius žymenis; populiacijų perkėlimo ir adaptacinio tinkamumo įvertinimas; aplinkos ir genotipo sąveikos reguliacija; požymių paveldimumo ir populiacinės individualiosios atrankos efektyvumo įvertinimas; tarprūšinis ir rūšies vidinis kryžminimas, genetinių pagrindų parengimas miško selekcijai ir sėklininkystei plėtoti, miško genetiniams ištekliams formuoti; genetinės transformacijos ir vegetatyvinio dauginimo laboratorinėmis sąlygomis dauginimo technologijų tobulinimas. Tyrimus atlieka V. Baliuckas, D. Danusevičius, J. Danusevičius, R. Gabrilavičius, S. Kuusienė, R. Petrokas, A. Pliūra.
L: B. J. Zobel, J. T. Talbert Applied forest tree improvement. John Wiley and Sons New York 1984.
1286
-genetika