Mišna

Mišnà (hebr. Pakartojimas), Talmudo dalis, Toros (Penkiaknygės) aiškinimai. Užrašyta Tora (Antrosios šventyklos laikotarpiu, iki 1 a.) buvo redaguojama, aiškinama. Nustatytos Toros aiškinimo taisyklės tanajų laikotarpiu (apie 1–220) buvo klasifikuojamos, kuriami nauji metodai. Pagrindiniais autoritetais laikyti tanajai (išminčiai; iš čia laikotarpio pavadinimas), pagal jų diskusijas ir sprendimus maždaug 2 a. pabaigoje buvo sudaryta Mišna. Amorajų laikotarpiu (apie 220–470) parengta paskutinė (kanoninė) Mišnos redakcija, kodifikavo rabinas Jehuda ha Nasi. Ją sudaro 63 traktatai (pagal tradiciją – 60, nes 3 traktatai laikomi vienu), suskirstyti į 6 skyrius: Sėklos (sudaro 11 d., apima maldų, šventinimų, dešimtinės mokėjimo, žemdirbytės įstatymus), Šventės (sudaro 12 d., skirtų šabo ir kitų religinių švenčių įstatymams), Moterys (sudaro 7 d., apima vedybų ir skyrybų įstatymus), Nuostoliai (sudaro 10 d., pateikiami civiliniai ir kriminaliniai įstatymai, nurodomos teismų funkcijos, aiškinamos teismo priesaikos), Šventieji dalykai (sudaro 11 d. apie aukojimų, Šventyklos ir košerinės mitybos įstatymus), Švarumas (sudaro 12 d., skirtų ritualinės švaros įstatymams). Mišna pirmą kartą išleista apie 1485 Ispanijoje (išliko keli puslapiai). Pirmasis visas išlikęs leidimas datuojamas 1492. Autoritetingu Mišnos komentaru laikomas Maimonido kodeksas Mišne Tora (apie 1180). Mišnos komentaras Gemara sudaryta 3–6 a. išminčių amorajų. Joje nurodomi loginiai principai, kuriais grindžiami Mišnos teiginiai, parodoma, kaip tanajų argumentų skirtingas supratimas lemia nevienodą taikymą praktikoje ir kita. Mišnos ir Gemaros medžiaga buvo perduodama žodžiu, iki užrašyta ir įtraukta į Jeruzalės (baigtas apie 4 a.) ir Babilono (baigtas apie 6 a.) Talmudus.