mišriõsios ekonòmikos teòrija, ekonominės minties kryptis, akcentuojanti būtinybę rinkos mechanizmą derinti su valstybiniu ekonomikos reguliavimu ir dalyvavimu įmonių veikloje.
Teorijos esmė
Rinkos ekonomika, kurios veikimo svarbiausias motyvas yra pelno siekimas, negali spręsti socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo, energetikos, regioninės plėtros, aplinkosaugos, užimtumo, viešosios tvarkos problemų, todėl šias funkcijas turi vykdyti valstybė. 20 a., padidėjus valstybės ūkinės veiklos mastui, išsivysčiusių šalių ekonominė sistema iš nereguliuojamo kapitalizmo virto mišriąja ekonomika – privataus ir viešojo sektorių deriniu, kuris turi ir laisvosios rinkos, ir centralizuoto planavimo bruožų. Valstybės ekonominė ir socialinė veikla sumažina kapitalizmo prieštaravimus garantuodama teisingesnį turto ir pajamų paskirstymą, tolygesnę, be didesnių krizių, ekonomikos plėtrą.
Svarbiausi atstovai ir raida
Pirmąsias mišriosios ekonomikos teorijos idėjas 19 a. pabaigoje iškėlė vokiečių ekonomistai A. E. F. Schäffle ir A. H. G. Wagneris, mišriosios ekonomikos teoriją 20 a. 3 dešimtmetyje sukūrė W. Sombartas.
Kiti žymūs atstovai J. M. Clarkas, A. H. Hansenas, J. K. Galbraithas, P. A. Samuelsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad valstybinis reguliavimas yra būtinas siekiant garantuoti ekonominį augimą ir socialinę gerovę.
Lenkijoje O. R. Lange pasiūlė rinkos socializmo teoriją, pagal kurią ekonominės sistemos pagrindą turi sudaryti privatus sektorius, bet kainas turi nustatyti centralizuoto planavimo institucijos, kurios prekių ir paslaugų deficito sąlygomis kainas didina, o esant jų pertekliui – mažina, taip pasiekdamos paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą.
Vokietijos Federacinėje Respublikoje po Antrojo pasaulinio karo paplito socialinio rinkos ūkio teorija, pagrįsta ūkinės veiklos laisvės ir strateginių pramonės šakų bei gamtinių išteklių valstybinės nuosavybės derinimu, profsąjungų ir darbdavių organizacijų kolektyvinių sutarčių sudarymo visos šalies mastu skatinimu ir sparčiais ekonominio augimo tempais.
Didžiojoje Britanijoje dešinieji leiboristai, vadovaujami Ch. A. R. Croslando, A. Shonfieldo, J. Strachey, R. H. Tawney, sukūrė mišriosios ekonomikos teorijos atmainą, kurią pagrindė keturiais veiksniais: vadybininkų įtakos ekonominių procesų valdymui didėjimu, didėjančiu valstybės ekonominiu vaidmeniu, visišku užimtumu ir nuolatiniu gamybos augimu. Juos rėmė ir konservatoriai, vadovaujami H. Macmillano.
20 a. viduryje daugumą kapitalizmo ir socializmo sintezės šalininkų suvienijo vadinamoji trečiojo kelio (arba radikaliojo centro) idėja ir ja remiantis sukurtos trečiojo kelio teorijos. Svarbiais ekonomikos plėtrą lemiančiais veiksniais tapo mokslo ir technikos pažanga, infrastruktūros plėtra, švietimas, investicijos į žmogiškąjį kapitalą.
Pagrindiniai modeliai
20 a. 8–9 dešimtmečiais susiformavo 3 pagrindiniai mišriosios ekonomikos modeliai: Jungtinių Amerikos Valstijų liberalusis (tiesioginis valstybės dalyvavimas ekonominėje veikloje yra minimalus, o privataus sektoriaus veikla reguliuojama daugiausia teisinėmis priemonėmis), Vakarų Europos socialdemokratinis (svarbiausias elementas – aktyvi valstybės socialinė politika, dideli mokesčiai, pajamų perskirstymas neturtingųjų ir kitų pažeidžiamų socialinių sluoksnių naudai), Japonijos korporatyvinis (vyriausybės ekonominės politikos pagrindinė funkcija – garantuoti ekonominį augimą).
2708