mstika (gr. mystika – misterinės apeigos), filosofijoje ir teologijoje – vidinio, dvasinio žmogaus susivienijimo su Dievybe potyris. Mistinėje teologijoje – šio potyrio mokslinė analizė.

Mistika kaip reiškinys dažniausiai yra ne bendruomeninis, bet individualus vyksmas. Mistikos žinovai kalba apie dvasinio gyvenimo pakopas, kuriomis asmuo kyla nuo religiškai nesąmoningos, neatsakingos egzistencijos į aukščiausio sąmoningumo ir atsakingumo būklę. Šios pakopos dažniausia apibūdinamos kaip nuskaistinimas, nušvitimas ir susivienijimas su Dievu. Paprastai tik perėjęs nuskaistinimo ir nušvitimo tarpsnius individas tampa pajėgus įžengti į brandaus ir autentiško susivienijimo su Dievu etapą. Mistinius potyrius gali lydėti neįprasti reiškiniai (ekstazė), bet jie nepriklauso mistikos esmei. Mistikai įspėja apie iliuzinių mistinių potyrių pavojų.

Visose didžiosiose pasaulio kultūrose ir religijose aptinkami mistinės patirties fenomenai ir jų teologinė filosofinė refleksija. Mistinė patirtis paprastai laikoma svarbia asmeninio ir visuomeninio gyvenimo dalimi, o į ją veda malda ir meditacija, askezė, etinis gyvenimo skaidrinimas, geranoriškumas, gailestingumas. Daoizmas moko pažinti Dao ir laikantis neveikimo principo susitapatinti su juo; konfucianizme mistinei srovei atstovauja Mengzi mokykla, pabrėžianti žmogaus širdies ir Dangaus valios esminį tapatumą; hinduizmas susivienijimo su dievybe siekia joga, ypač bhakti; budizme visiškas išsilaisvinimas arba nušvitimas sudaro sąlygas asmeniui panirti į tobulos pilnatvės būseną – nirvaną; islamo sufijų netenkina išorinės musulmono priedermės (šari‘ah), puoselėja vidinį gyvenimą (tariqah), įgalinantį patirti vienybę su Alachu; judaizmas išpažįsta itin artimos žmogaus ir Dievo bendrystės galimybę (Mozė, Elijas), mistinės judaizmo tendencijos bene labiausiai išryškėjo chasidų sąjūdyje.

Krikščioniškosios mistikos pradžia laikytina pirmųjų krikščionybės amžių dykumos vienuolių (anachoretai) patirtis, fragmentiškai perteikta veikale Apophtegmata Patrum (apie 5 amžius). Pirmieji mistikos sistemintojai yra Origenas, Ambraziejus, Augustinas, Evagrijus Pontietis, Makarijus Egiptietis, Grigalius Nysietis, Pseudo Dionizas Areopagitas.

1 tūkstanmečio pab.–2 tūkstantmečio pradžioje Graikijos Atono kalno vienuolynuose kilo hesichazmo sąjūdis. Žymiausias jo apologetas ir teoretikas – Simeonas Naujasis Teologas (949–1022), vėliau mistinį hesichazmo mokymą plėtojo Grigalius Palamas; Mikalojus Kabasilas išplėtojo mokymą apie gyvenimą Kristuje. Svarb. hesichastinės tradicijos puoselėtojai Rusijoje – Sergijus Radonežietis (1319–92), charizmatiškasis senvienuolis (rusų kalba – starec) Serafimas Sarovietis (1754–1833) ir Teofanas Atsiskyrėlis (1815–94). Pastaraisiais šimtmečiais mistinę patirtį itin išpopuliarino ir įtaką visai Rytų krikščionybei padarė Nikodemo Hagioreito (1749–1809) sudaryta Bažnyčios tėvų asketinių ir mistinių tekstų antologija Philokalia. Žymiausiu 20 a. hesichastinės mistikos mokytoju laikytinas metropolitas K. Ware’as (gimė 1934).

Vakarų vienuoliai asmeninius mistinius potyrius perteikė teologiniuose raštuose; svarbiausi mistikai – Hildegarda Bingenietė (1098–1179), Bernardas Klervietis (1090–1153), Vilhelmas Ditrikiškis (1085–1148). Nauji religiniai pranciškonų ir dominikonų vienuoliniai sąjūdžiai pagimdė savitas mistines sroves. Žymiausias pranciškoniškosios mistikos teologas – Bonaventūras, kontroversiškasis vokiečių dominikonas Eckhartas balansavo ties krikščionybės ir panteizmo riba. Kotryna Sienietė ir Brigita Švedė (1303–73) savo gyvenimo pavyzdžiais įrodė, kad mistika netrukdo politinei veiklai, o Mikalojus Kuzietis aukštas bažnytinės administracijos pareigas suderino su giliu mistiniu gyvenimu. Didžiojoje Britanijoje 14 a. pasirodė nežinomo autoriaus veikalas Nežinojimo debesis ir Julijonos Norvičietės (1342–1414) raštai. Jėzuitų ordino įkūrėjo I. Lojolos mistinė patirtis atsiskleidė jo Dvasinių pratybų metode. Išsamiausius mistinius traktatus parašė isp. karmelitai Teresė Avilietė ir Kryžiaus Jonas.

Mistikos pėdsakų yra ir protestantizme: M. Liuterio, V. Weigelio (1533–88), J. Arndto (1555–1621), J. Böhme’s, Ph. J. Spenerio (1635–1705), G. Tersteegeno (1697–1769), F. Schleiermacherio darbuose. Brandžiausiu protestantiškosios krikščionybės mistiku laikytinas Taizé bendruomenės įkūrėjas R. Schutzas (1915–2005).

Naujųjų laikų mistikai – prancūzų karmelitė Kūdikėlio Jėzaus Teresė, filosofė E. Stein (1891–1942), trapistų vienuolis ir rašytojas T. Mertonas (1915–68), popiežius Jonas Paulius II.

Iš lietuvių mistikų (arba Lietuvoje gyvenusių) pažymėtini: Dievo gailestingumo apaštalė F. Kowalska (1905–1938), karmelitas Rapolas Kalinauskas (1835–1907) ir arkivyskupas palaimintasis J. Matulaitis.

L: R. Dulskis Maldos teologija ir pašaukimai Kaunas 2007; The Philokalia 4 v London 1979–95; J. Aumann Spiritual Theology London 2001.

324

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką