mitologemà (gr. mythologēma – pasaka, pasakėčia), mitologinės sistemos prasminis vienetas. 1941 terminą pirmasis pavartojo vengrų filologas Karlas Kerény’us (1897–1973).
Pagal mitologijos ir tautosakos subjektus mitologemos tradiciškai skirstomos į mitoantroponimus, mitopersonimus, arba mitologinių personažų įvardijimus (Otaras, Persėjas), mitozoonimus, arba mitologinių gyvūnų pavadinimus (baziliskas, drakonas, feniksas), teonimus, arba dievų vardus (Frėja, Odinas), hieronimus, arba šventikų įvardijimus (koribantas, tulisonys ir ligašonys, pitija). Pagal sakralinės sferos objektus – į mitoastronimus, arba mitologines astronomines sąvokas (pvz., Svaikstikas), mitoetnonimus, arba mitinių tautų pavadinimus (amazonės, hiperborėjai), mitofitonimus, arba mitologinio augalo ar jo dalių pavadinimus (Igdrasilas, haoma), mitotoponimus, arba mitologinius vietovardžius (Eliziejus, Hadas, Šeolas). Dar mitologemos skiriamos pagal mitologinės arba sakralinės reikšmės žodžių junginius, arba leksines sintagmas (pvz., Nemėjos liūtas, paparčio žiedas, plėnūnių pieva).
Esama archimitologemų (pvz., dangus, ugnis, vanduo, žemė) ir pseudomitologemų, sukurtų mokslininkų (pvz., Milda, Patulas, Sovijus, vaidilos, Žemyna).
Mitologemų reikšmių raidai tirti taikomi C. S. Peirce’o semantinės kodifikacijos principai.
R. Kregždys Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis Vilnius 2012; K. Kerényi, G. L. M. Lanckoroński Der Mythos der Hellenen in Meisterwerken der Münzkunst Amsterdam & Leipzig 1941; Writings of Charles S. Peirce: A Chronological Edition vol. 1–5 Bloomington 1982–93.
3273