modernzmo dail
19 a. pabaigoje kaip priešprieša saloniniam akademizmui Paryžiuje klostėsi impresionizmas, propagavęs plenerinę tapybą, tiesioginės tikrovės įspūdžio, akimirkos vaizdo perteikimą. Impresionistų tapymo būdui suteikti teorinį pagrindą bandė neoimpresionizmas. Impresionistams būdinga radikalus akademinių taisyklių laužymas, neįprastas koloritas, nauja ikonografija skatino dailės eksperimentus. Impresionistai buvo kritikuojami dėl prasmės seklumo ir vizualinių įspūdžių fiksavimo, todėl alternatyvą jiems iškėlė simbolizmas (menininkų judėjimas, raiškia dekoratyvia forma vaizdavęs tai, kas nematoma – jausmus, abstrakčių sąvokų signifikatus, dvasinį pasaulį) ir postimpresionizmas (veiklos pradžia tapatinama su paskutine impresionistų paroda 1886), kurie sintetiniais tikrovės pavidalais reiškė simbolines prasmes. Svarbiausia modernistinio meno ištaka buvo trys postimpresionistiniame mene išryškėjusios tendencijos: P. Gauguino simbolizmas, V. van Gogho ekspresionizmas ir P. Cézanne’o konstruktyvus tapybinis mąstymas. Po 1895 Paryžiuje surengtos P. Cézanne’o parodos stipriausią poveikį daugeliui modernistinio meno krypčių turėjo sezanizmas – kūrybos sistema, grįsta logiška kompozicija, konstruktyviu piešiniu, spalva modeliuojama plastine forma, siekimu sugrąžinti impresionizmo estetikos paveiktai tapybai struktūrinius principus. Egzotiškumo, orientalizmo tendencijas ir meninių idealų paiešką neeuropinėse civilizacijose ir egzotiškuose kraštuose skatino nusivylimas klasikinės estetikos ir meno principais. Kultūrinė visuomenė nukreipė dėmesį į Afriką, Artimuosius ir Tolimuosius Rytus, kurių dailės įtaka padėjo atnaujinti raiškos priemonių skalę. 19 a. pabaigoje antiakademistinės ir antieklektinės tendencijos lėmė art nouveau atsiradimą. Vėlyvesnę tapybos raidą veikė fovizmas, kurio atstovai kūrė sąlygiškus, ryškaus kolorito paveikslus. 20 a. pradžioje klostėsi kubizmas, radikaliai nutolęs nuo gamtos mėgdžiojimo tradicijos ir susitelkęs į daiktų sandarą. Kubizmas suteikė impulsų giminingoms 2–3 dešimtmečio kryptims: Italijoje plito futurizmas, Rusijoje kubofuturizmas ir konstruktyvizmas, Prancūzijoje purizmas, Olandijoje neoplasticizmas ir elementarizmas, Anglijoje vorticizmas. Kubizmas stipriai veikė modernistinės skulptūros (O. Archypenko, C. Brâncuşi, J. Lipchitzas, O. Zadkine’as) raidą. Prieš I pasaulinį karą susiklostė abstrakcionizmas (pirmą abstraktų kūrinį 1910 sukūrė V. Kandinskis), kuris išpopuliarėjo kitose šalyse, propaguotas Bauhause. Dauguma krypčių klostėsi Prancūzijoje, modernizmui didelę įtaką darė Paryžiaus mokyklos dailininkai (M. Chagallas, A. Derainas, H. Matisse’as, A. Modigliani, P. Picasso, G. Rouault, Ch. Soutine’as ir kiti). 20 a. pradžioje Vokietijoje susiklostė dvi įtakingos ekspresionizmo grupuotės Tiltas (1905) ir Mėlynasis raitelis (1911), kurių šalininkai kėlė tikslą impulsyvia raiška perteikti menininko jausmus ir išgyvenimus. Nihilizmą skatinusią I pasaulinio karo patirtį atspindėjo maištingas antimeninis dada judėjimas. Menininko pasąmonę išlaisvinti siekė 3 dešimtmetyje atsiradęs siurrealizmas.
Po II pasaulinio karo prasidėjo vėlyvasis modernizmo etapas, kai buvo išsemta modernizmo estetika (kūrybos naujumas, originalumas, autonomiškumas), išryškėjo polinkis į figūrinę dailę, daiktišką formą, konceptualumą. Centras – Jungtinės Amerikos Valstijos, daugiausia Niujorkas, į kurį po karo atvyko daug europiečių emigrantų, pirmiausia prancūzų dailininkų, kurie stipriai paveikė tolesnę Jungtinių Amerikos Valstijų dailės raidą. 4 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose užsimezgė ir 5 dešimtmetyje galutinai susiklostė abstraktusis ekspresionizmas (Niujorko mokykla), kuris vertino spontanišką raišką, individualių būsenų perteikimą abstrakčiomis priemonėmis. 6 dešimtmetyje jis įgavo tarptautinį pobūdį, klostėsi atmainos: veiksmo tapyba (Jungtinėse Amerikos Valstijose), informel (Europoje), kaip alternatyva jam – potapybinė abstrakcija (pakraipos – griežtosios formos tapyba, spalvos lauko tapyba), vengusi tiesioginės autoriaus raiškos. 6–7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje menininkų bendruomenės siekė plėsti šiuolaikinio meno ribas, rengė performansus, hepeningus, akcijas, kūrė ready-made, asambliažus. 1962 Niujorke J. Mačiūnas inicijavo Fluxus veiklą. Kaip priešprieša elitiniam menui ir abstrakčiajam ekspresionizmui nuo 6 dešimtmečio antros pusės Jungtinėse Amerikos Valstijose klostėsi popartas (rėmėsi banalia komercine produkcija), Italijoje nuo 7 dešimtmečio plito skurdžiajam menui artima pakraipa, 7 dešimtmetyje susiklostė minimalizmas, atsisakęs idėjinio ir emocinio turinio, individualaus braižo žymių. Tuo metu gyvavo environmentas, opartas. 9 dešimtmečio pradžioje modernizmą pakeitė postmodernizmas, kurio apraiškų būta jau 6 dešimtmetyje.
Modernizmo dailė Lietuvoje
Lietuvoje modernizmas reiškėsi 20 a. pradžioje suaktyvėjus dailės raidai, įsteigus Lietuvių dailės draugiją ir daugiatautę Vilniaus dailės draugiją, pradėjus rengti parodas. Didelę įtaką darė Krokuvos, Varšuvos, Paryžiaus ir Miuncheno modernistų veikla. Dailininkų kūryboje reiškėsi impresionizmo, postimpresionizmo, simbolizmo, art nouveau bruožai (stilizuotas piešinys, laisvas potėpis, ryškus koloritas, mistinė nuotaika). Modernizmo apraiškų būta 20 a. pradžios tapyboje (M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, J. Mackevičius, F. Ruščicas, K. Stabrauskas), grafikoje (Vilius Jomantas, P. Rimša, A. Varnas), skulptūroje (P. Rimša, J. Zikaras). 1906–07 beveik abstrakčių temperų nutapė M. K. Čiurlionis. 1909–10 Vilniuje surengta Sankt Peterburgo avangardo grupės Impresionistai‑trikampis, 1914 – rusų kilmės ekspresionistų A. von Jawlensky ir M. von Werefkin, priklausiusių vokiečių grupei Mėlynasis raitelis, parodos.
2–4 dešimtmetyje veikiant Vakarų Europos modernizmui vyko stiliaus atsinaujinimas, buvo neigiamos atgyvenusios raiškos formos. Modernumo tendencijos lietuvių dailėje atsiskleidė vėliau nei literatūroje. 1932 radikalias nuostatas paskelbė Ars grupuotė, kurios nariai užsibrėžė reformuoti Lietuvos dailę. Impresionizmo bruožai būdingi V. Eidukevičiaus, M. Cvirkienės, K. Sklėriaus, postimpresionizmo – A. Valeškos, J. Vienožinskio, V. Vizgirdos, ekspresionizmo – A. Gudaičio, Č. Percikovičiūtės (1912–42), A. Samuolio, kubizmo – V. Kairiūkščio kūriniams. Abstrakčių tapybos kūrinių sukūrė V. Kairiūkštis, grafikos – A. Galdikas.
Modernėjimo procesą sustabdė 1940 Lietuvos okupacija ir II pasaulinis karas. Po karo modernumą ribojo meno reglamentacija, ideologizuoto tikrovės atspindėjimo, liaudiškumo ir partiškumo principai. 6 dešimtmečio pabaigoje prasidėjus SSRS demokratizacijai buvo pasukta modernumo link. Lietuvoje reabilituota 20 a. pirmos pusės dailė, atsigręžta į Nepriklausomybės laikotarpiu populiarų impresionizmą, postimpresionizmą, ekspresionizmą, arsininkų kūrybą, imta puoselėti specifines menines priemones, individualų stilių. 7–8 dešimtmetyje novatoriška maniera nutapyta sąlygiškų, dekoratyvių, emocingų urbanistinių ir industrinių peizažų (J. Čeponis, A. Stasiulevičius, J. Švažas), individualaus stiliaus ir apibendrintų figūrinių (S. Džiaukštas, V. Gečas, A. Gudaitis, V. Gražėnas, g. 1931, V. Mackevičius, A. Savickas, L. Surgailis) ir abstrakčių (V. Kisarauskas, A. Petrulis, V. Povilaitis, K. Zimblytė) kompozicijų, sukurta grubokai stilizuotų antiromantinių koliažų ir asambliažų (V. Antanavičius, L. L. Katinas, V. Kisarauskas). Grafikoje įsivyravo sąlygiška ir metaforiška kompozicija, formos ekspresija ir deformacija (S. Eidrigevičius, E. Juchnevičius, P. Repšys, M. P. Vilutis ir kiti), skulptūroje atsirado modernios deformacijos, plastikos abstrahavimo (S. Kuzma, P. Mazūras, S. Šarapovas, T. K. Valaitis, V. Vildžiūnas), objektų kūrimo tendencijų (R. Antinis jaunesnysis, M. Navakas, V. Urbanavičius). Abstrakčioji dailė buvo populiari tarp išeivių (J. Bagdonas, P. Lapė, A. Veščiūnas, R. Viesulas, K. Zapkus), minimalizmo ir oparto apraiškos būdingos K. Varnelio ir K. Žoromskio tapybai. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nacionalinės dailės mokyklos bruožu laikyta neoekspresionizmo stilistika (tapyboje – J. Gasiūnas, R. Jankauskas (Kampas), A. Martinaitis, V. Paukštė, A. Petrašiūnaitė, A. Skačkauskas, P. R. Vaitiekūnas, A. Vaitkūnas, grafikoje – V. Jurkūnas jaunesnysis, E. Kairiūkštytė), tačiau 8–9 dešimtmetyje ryškiau atsiskleidė poparto, siurrealizmo principai, susipynę su vietiniu kontekstu, subjektyvių išgyvenimų ir prasmės paieškomis. Ekspresionizmo stilistika buvo tapomi antiromantiniai miestų, gamtos ir technikos priešpriešos motyvai (K. Dereškevičius, A. J. Kuras, A. Šaltenis, A. Švėgžda), radosi fantastinė, siurrealistinė, groteskiška pakraipa (B. Gražys, R. Filistovičius, g. 1951, H. Natalevičius, Š. Sauka, M. Skudutis, R. Sližys), skleidėsi minimalistinės (R. V. Katiliūtė) ir daiktiškumo (A. Švėgžda, R. Vilkauskas, g. 1949) tendencijos, buvo populiari abstrakčioji dailė (J. Bagdonavičiūtė, E. A. Cukermanas, H. Čerapas, D. Kasčiūnaitė, L. L. Katinas, A. Petrulis). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę plito postmodernizmas, modernizmas liko populiarus tarp dailininkų, anksčiau plėtojusių šią stilistiką, arba ironiškai reflektuojamas postmodernistų.
L: L. Šepetys Modernizmo metmenys Vilnius 21982; E. Lucie-Smith Meno kryptys nuo 1945-ųjų Vilnius 1996; A. Andriuškevičius Lietuvių dailė: 1975–1995 Vilnius 1997; Modernumas ir tradicija XX amžiaus Lietuvos tapyboje Vilnius 1998; J. Mulevičiūtė Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 Kaunas 2001; L. Laučkaitė Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje Vilnius 2002; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Tylusis modernizmas 1962–1982 / sud. E. Lubytė Vilnius 2003; H. Kramer The Age of Avant-Garde New York 1973; U. Czartoryska Od pop-artu do sztuki konceptualnej Warszawa 1976; M. Berman All That is Solid Melts into Air: The Experience of Modernity London 1988; V. Polevoj Dvadcatyj vek Moskva 1989; R. Hughes The Shock of the New: Art and the Century of Change New York 1990; W. R. Everdell The First Moderns: Profiles in the Origins of Twentieth Century Thought Chicago 1997; Ch. Crouch Modernism in Art Design and Architecture New York 2000.
2972
-modernizmas