mókslinis áiškinimas, įvykio ar reiškinio paaiškinimas teisingai nurodant jo esmę ir priežastis. Mokslinio pažinimo tikslas yra ne tik atrasti ir aprašyti naujus tikrovės objektus ar reiškinius, bet ir paaiškinti, kodėl jie yra būtent tokie ir vyksta būtent taip. Mokslinį aiškinimą vienas pirmųjų nagrinėjo Aristotelis. Teigė, kad daiktas iš tikrųjų yra pažintas tada, kai yra žinoma jo buvimą lemianti priežastis ir ji yra teisingai nustatyta. Naujųjų amžių gamtos moksle reiškinys ar objektas buvo aiškinamas susiejant jį su dėsniu, nurodančiu pastovų, būtiną ir esminį reiškinių ryšį. Sėkmingai paaiškintas gali būti ir dėsnis, kai atrandamas bendresnis dėsnis ar jų aibė, iš kurių įmanoma dedukuoti aiškinamąjį dėsnį. I. Newtonas paaiškino J. Keplerio planetų judėjimo dėsnius, dedukavęs juos iš bendrųjų judėjimo dėsnių ir visuotinės traukos dėsnio.
Labiausiai paplitęs yra dedukcinis nomologinis mokslinis aiškinimas. Tai dedukcinis samprotavimas, kurio prielaidos yra vieninių teiginių, aprašančių atskirus reiškinius, kuriuos reikia paaiškinti, aibė C1, …, Cn, ir bendrieji gamtos dėsniai L1, …, Lm, o išvada E yra reiškinių paaiškinimas:
C1, C2, …, Cn / L1, L2, ..., Lm // E.
Aiškinimas E turi būti tokia C ir L loginė išvada, kad E nebūtų įmanoma išvesti tik iš C. Aiškinant, kodėl valtis neskęsdama plaukia ežeru, C yra reiškinį ežeru plaukia valtis aprašantis vieninis teiginys; L1 ir L2 – bendrieji gamtos dėsniai – Archimedo ir visuotinės traukos dėsnis. Reiškinio paaiškinimas E – valtį veikiančių Archimedo ir sunkio jėgų atstojamoji yra lygios nuliui, todėl valtis plaukia neskęsdama. Dedukcinis nomologinis aiškinimas yra vienas kauzalinių, arba priežastinių, aiškinimų. Teleologinis, arba finalistinis, aiškinimas įvykį ar reiškinį aiškina tikslo priežastimis. Nuo R. Descartes’o gamtos moksluose atsisakoma tikslinių priežasčių, bet aiškinant laisvų ir protingų asmenų poelgius teleologinis aiškinimas yra būtinas (pvz., vaikų atėjimas į mokyklą aiškintinas moksleivių žingeidumu, o ne gravitacine anomalija mokyklos teritorijoje ar pan.).
Loginio pozityvizmo atstovai plėtojo indukcinį tikimybinį aiškinimo modelį. Tarkime, kad tam tikros rūšies G įvykių pasirodymo statistinė tikimybė, kai susidariusios sąlygos F, yra lygi r: p (G, F) = r, čia 1 ≥ r ≥ 0. Tikimybinis aiškinimo modelis yra toks:
b ∈ F (b yra iš F) /
p (G, F) = r //
b ∈ G (b yra iš G),
čia b yra tam tikras įvykis. Tikimybinio aiškinimo išvada nėra logiškai būtinai plaukianti iš prielaidų. Tokia schema rodo, kad prielaidos daugiau ar mažiau patvirtina išvadą. Vadinasi, teisingas eksplanansas yra suderinamas su klaidingu eksplanansu.
Mokslinis aiškinimas taip pat nustato esminius objekto požymius lemiančius ryšius ir santykius. Atskleisdamas objekto esmę mokslinis aiškinimas padeda tikslinti ir gilinti žinias, kurios yra aiškinimo pagrindas. Mokslinio aiškinimo procesas apima tarpines ir numanomas žinias bei papildomas prielaidas. Į aiškinimo procesą įtraukiama visa konceptualinė žinių sistema nuo vertybių iki teorinių konstruktų.
L: E. Nagel The Structure of Science New York 1961; C. G. Hempel Aspects of Scientific Explanation and Other Essays New York 1965; L. Wright Teleological Explanation Berkeley 1976; W. Salmon Scientific Explanation and the Causal Structure of the World Princeton 1984; J. Pitt Theories of Explanation New York 1989.
1151
aiškinimas