mokyklà, mokymo ir ugdymo įstaiga.
Veikla ir tikslas
Mokyklos pagrindinė veikla – formalusis ir neformalusis švietimas. Formalusis švietimas apima pradinę mokyklą, pagrindinę mokyklą, vidurinę mokyklą, profesinio mokymo mokyklą, aukštesniąją mokyklą, aukštąją mokyklą. Neformalusis švietimas apima ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo (vaikų lopšelį, vaikų darželį), kitas vaikų ir suaugusiųjų ugdymo įstaigas. Mokyklos tikslas – padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą, ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai priimti sprendimus ir savarankiškai veikti, pasirengusį profesinei veiklai, gebantį prisitaikyti nuolat kintančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti, brandinti asmens tautinę, kultūrinę savimonę ir kita.
Šiaulių mergaičių gimnazijos mokytojos A. Gužaitytės klasė (apie 1948, Stasio Ivanausko nuotrauka, © Šiaulių Aušros muziejus)
Mokyklų rūšys
Pagal priklausomybę mokyklos skirstomos į valstybines, savivaldybių, privačias, pagal mokinių lytį – į berniukų ir mergaičių, mišriąsias, pagal mokinių buvimo laiką mokykloje – į paprastas, pailgintos darbo dienos, vakarines, internatines mokyklas, pensionus. Mokyklų yra pasaulietinių ir religinių. Specialiųjų poreikių vaikai yra ugdomi namuose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrosiose arba specialiosiose grupėse, specialiuosiuose ugdymo centruose, bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose arba specialiosiose klasėse, specialiosiose mokyklose.
Istorija
Manoma, seniausios mokyklos buvo steigtos 2800–2500 prieš Kristų senovės Egipte, Babilone, Indijoje, Kinijoje, Sirijoje prie valdovų rūmų, vėliau prie šventyklų atsirado uždarų žynių arba rūmininkų mokyklų, šalia jų – ir mokymo įstaigų, kurios rengdavo darbuotojus valstybės ir jos ūkio valdymui (raštininkų, tarnautojų ir kitos mokyklos). Pvz., senovės Egipte žynių mokyklose buvo mokoma sudėtingo hieroglifų rašto, raštininkų mokyklose vartotas supaprastintas hieratinis raštas, mokant skaičiuoti buvo taikomi mokymą palengvinantys metodai – skaičiavimas įvairiaspalviais akmenukais, paprastesni apskaičiavimo būdai ir kita. Senovės Kinijoje veikė žemesnės ir aukštesnės mokyklos. Aukštesnėse mokyklose privilegijuotųjų vaikai mokėsi skaityti ir rašyti hieroglifais, studijavo filosofiją ir dorovę (religinio pobūdžio), rašytojų ir poetų kūrinius, įgydavo tam tikrų astronomijos žinių.
Europoje pirmosios mokyklos pradėtos steigti 7–6 amžiuje prieš Kristų senovės Graikijoje ( senovės Graikijos švietimas). Iš pradžių jos buvo privačios, vėliau valdinės. Pagal senovės Graikijos pavyzdį 4 amžiuje prieš Kristų atidarytos mokyklos ir Romoje (senovės Romos švietimas). Antikoje iš esmės susiformavo mokyklos pagrindiniai tipai (pradinė, vidurinė ir aukštoji). Mokyklą galėjo lankyti tik laisvieji ir atleistiniai (daug mokytojų, retorikų ir filosofų buvo kilę iš vergų) piliečiai.
Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje mokyklas steigė ir joms vadovavo Bažnyčia, mokytojais pradėda skirti krikščionių dvasininkus, į senovės graikų kultūrą, antikos mokslą ir mokyklą Katalikų bažnyčia žiūrėjo priešiškai. Susiformavo vienuolyno mokyklos. Šios mokyklos buvo vidinės (būdavo priimami berniukai, kuriuos tėvai atiduodavo rengtis į vienuolius; jie ir gyvendavo vienuolynuose) ir išorinės (būdavo priimami ateinantieji mokytis – pasauliečiai). Vyskupijų centruose iš bendrabučių, į kuriuos vaikai būdavo atiduodami mokytis, 3 amžiuje Italijoje išsiplėtojo katedros mokyklos (mokyklos prie vyskupijų katedrų; Vakarų Europoje labiausiai paplito 9–13 amžiuje). Šios mokyklos taip pat būdavo skirstomos į uždaras, prie kurių mokiniai gyvendavo, ir išorines pasauliečių vaikams (dažniausiai mokydavosi bajorų, rečiau – įžymių miestiečių vaikai). Vėliau prie daugelio parapijų bažnyčių pradėtos steigti parapinės mokyklos. Jose būdavo mokoma maldų, giesmių, kai kuriose dar ir skaityti, rašyti, skaičiuoti. Vienuolyno ir katedrų mokyklos iš pradžių rengė tik dvasininkus, jų mokymo programos buvo platesnės; dėstyti laisvieji menai. Visose mokyklose mokėsi tik berniukai, mokyta dažniausia lotynų kalba. Iš pradžių į mokyklą būdavo priimami tik katalikų dvasininkų vaikai, nuo 11 amžiaus (kai dvasininkams buvo uždrausta tuoktis) į jas imta priiminėti miestiečių ir kai kurių valstiečių vaikus. Dauguma nepasiturinčiųjų vaikų mokyklos nelankė, juos auklėjo tėvai kasdieniu darbu. Amatininkų šeimose ir dirbtuvėse susiformavo vadinamoji amatų mokinystės sistema (tuo pačiu metu buvo mokoma amato ir dirbama). Riterių vaikai buvo mokomi karinių ir fizinių dalykų, pamaldumo, elgesio dvare. Riterio auklėjimo turinį sudarė vadinamosios septynios riteriškos dorybės: jodinėjimas, plaukimas, mokėjimas naudotis ietimi, kalaviju ir skydu, fechtavimas, medžioklė, žaidimas šachmatais, mokėjimas kurti eiles ir jas dainuoti. Mokėti skaityti ir rašyti riteriui nebuvo būtina, todėl daugelis riterių luomo atstovų (net grafai, hercogai) ankstyvaisiais viduramžiais būdavo neraštingi. Kilmingų merginų išsilavinimas buvo šiek tiek aukštesnis negu vaikinų. Daugelis jų vykdavo į moterų vienuolynus, kur išeidavo specialų mokymosi kursą, būdavo supažindinamos su lotynų autoriais ir jų poetiniais kūriniais.
Bolonijos universiteto, įsteigto 1088, pastatas
11–12 amžiuje plėtojantis prekybai, augant miestams sustiprėjo pasaulietinės kultūros elementai. Buvo įsteigti pirmieji universitetai Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, vėliau – Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur (16 amžiuje universitetų buvo visose Europos šalyse, išskyrus Rusiją ir Balkanų šalis). Universitetus dažniausiai steigdavo valdovai ir mokslininkai, jie turėjo autonomijos teisę: patys nusistatydavo vidaus gyvenimo tvarką, rinkdavo atsakingus asmenis (rektorių ir kitus) ir gindavo savo teises. Bažnyčia mėgino pajungti universitetus sau, teikdama jiems įvairių privilegijų ir lėšų (beneficijų), taip pat steigė savo universitetus. Pamažu Bažnyčia įsigalėjo universitetuose, teologijos fakultetas tapo svarbiausiu.
13–14 amžiuje amatininkai ir pirkliai pradėjo steigti pasaulietines pradines mokyklas (cechų mokyklos ir gildijų mokyklos), kur jų vaikai mokydavosi skaityti ir rašyti gimtąja kalba, skaičiavimo ir religijos; amato mokydavosi namie – tėvo dirbtuvėje. Šios mokyklos pamažu tapo pradinėmis miesto mokyklomis, išlaikomomis miestų savivaldybių (magistratų).
4 amžiuje susiformavus Bizantijos imperijai, greta mokyklų prie Bažnyčių, daugelyje miestų būta ir aukštųjų mokyklų, kuriose, be Šventojo Rašto, buvo studijuojami ir antikos filosofų, poetų, rašytojų kūriniai. 11–13 amžiuje per Kryžiaus karus daugelis antikos kūrinių tapo žinomi ir Vakarų Europoje. 15 amžiuje Bizantijos imperiją užkariavus turkams nemažai mokslininkų persikėlė į Europą, kur populiarino antikinės literatūros kūrinius.
7–8 amžiuje arabai užkariavo Artimuosius ir Vidurio Rytus, Šiaurės Afriką, Pietvakarių Europos tautas ir perėmė aukštesnę pavergtų tautų kultūrą. Susiformavo savita arabų kultūra. Per arabus Europoje paplito astronomija, matematika, mechanika, medicina, kiti gamtos mokslai ir technika, daugelis antikos kūrinių. Pradėtos kurti musulmoniškos mokyklos. Didžiausią reikšmę turėjo universitetinio tipo aukštoji mokykla Kordoboje, kurioje studijavo iš įvairių Vakarų Europos šalių atvykę studentai.
Rytų ir Vidurio Europos pirmosios mokyklos įsteigtos 3–4 amžiuje Gruzijoje ir Armėnijoje, Kijevo Rusioje – 10 amžiuje. Rusijos mokyklos raidą iki 16 amžiaus stabdė mongolų‑totorių antpuoliai. 16–18 amžiuje Ukrainoje ir Baltarusijoje paplito brolijų mokyklos. Rusija raštingumo atžvilgiu buvo atsilikusi nuo kitų šalių. Daugiau mokyklų čia pradėta steigti 18 amžiaus pirmoje pusėje.
Renesanso laikotarpiu kartu su humanizmo idėjomis paplito ir gamtos mokslų bei humanitarinių dalykų dėstymas. Pradėtos steigti mergaičių mokyklos (daugiausia privačios). Greta pradinių mokyklų atsirado vidurinės mokyklos, vadinamos lotynų mokyklomis (jos davė pradžią gimnazijoms) pasiturinčiųjų vaikams.
16 amžiuje paplitus reformacijai ir prasidėjus kontrreformacijai vyko mokyklos reformos. Žymiausi reformacijos atstovai: vokiečių pedagogai J. Sturmas (1538 Strasbūre įsteigė pirmąją aštuonmetę gimnaziją, kuri laikoma klasikinio lavinimo mokyklinės sistemos pradininke), W. Ratke (įvedė Vokietijos mokykloje gimtąją kalbą). Čekų pedagogas J. A. Komenský veikale Didžioji didaktika (Didactica magna, apie 1638, lietuviškai 1927) pateikė ir praktiškai įgyvendino mokyklos organizavimo sistemą keliose Europos šalyse (Anglijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Olandijoje; jis buvo kviečiamas ir į Lietuvą).
17–19 amžiuje Europoje buvo paplitusios įvairios privilegijuotos vidurinės mokyklos: gramatinės mokyklos, licėjai, kolegijos, pensionai, koledžai, elitinės privačios mokyklos (pastarosios dvi Didžiojoje Britanijoje), koležai (Prancūzijoje), riterių akademija (Vokietijoje ir Prancūzijoje). Daugelis jų vėliau tapo visuotinėmis vidurinėmis arba aukštosiomis mokyklomis. 1737 Prūsijoje išleistas vienas pirmųjų privalomojo mokymo įstatymas – Reguliuojamieji principai (Principia regulativa). Juo mėginta įgyvendinti visuotinį pradinį mokslą 7–14 metų vaikams (mergaitėms ir berniukams). 18 amžiaus pradžioje Vokietijoje atsirado pirmosios amatų mokyklos. Vėliau įvairaus pobūdžio profesinės mokyklos kūrėsi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse. 18 amžiuje Rusijoje ir Vokietijoje – komercinės mokyklos, realinės gimnazijos.
pamoka Kambodžos mokykloje
Dabartinėms mokykloms didelę reikšmę turėjo 18 amžiaus pabaigos–19 amžiaus pradžios socialistų utopistų Ch. Fourier, C.-H. de Saint‑Simono ir labiausiai R. Oweno mokyklos pertvarkymo planai. R. Owenas įsteigė pirmąsias ikimokyklines įstaigas – lopšelį, vaikų darželį, pradinę mokyklą darbininkų vaikams nuo 6–10 metų, vakarines mokyklas gamyklose dirbantiems paaugliams, suaugusiesiems – darbininkų klubą, kuriame vykdavo kultūriniai renginiai. Prancūzijos revoliucijos metais 1794 susikūrusi politechnikos mokykla turėjo įtakos atsirasti pirmosioms aukštosioms technikos mokykloms: Prahos (1806), Vienos (1815), Miuncheno (1827). 1840 Didžiojoje Britanijoje įsteigta I. Pitmano kolegija (pirmoji atvirojo ir nuotolinio mokymo įstaiga). 19 amžiuje daugelyje Vakarų Europos šalių priimtas visuotinio privalomojo pradinio mokslo įstatymas, susiformavo valstybinių mokyklų sistemos, sukurtas mokyklų valdymas. Prancūzijoje, Prūsijoje, Rusijoje buvo įkurtos švietimo ministerijos (pirmąja Europoje pasaulietine švietimo ministerija laikoma 1773 Abiejų Tautų Respublikoje įkurta Edukacinė komisija), Belgijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje mokykloms vadovavo įvairios žinybos ir religinės bendruomenės organizacijos, Didžiojoje Britanijoje – municipalitetai.
Nuo 20 a. 8 dešimtmečio pradėtos steigti neuniversitetinio lygio aukštojo mokslo institucijos, skirtos tęstinėms suaugusiųjų studijoms – atvirieji universitetai.
Mokyklos Lietuvoje
Apie mokyklas Lietuvoje – Lietuvos švietimas.
S. Šalkauskis Pedagoginiai raštai Kaunas 1991; V. Jakavičius, A. Juška Mokyklos pedagogika Kaunas 1996; E. Durkheim Moral Education New York 1960.