mokỹklinė geogrãfija, edukacinė disciplina mokinių geografijos pažinimui plėtoti, bendriesiems ir dalykiniams gebėjimams ir vertybinėms nuostatoms ugdyti. Mokyklinės geografijos didaktinę struktūrą sudaro geografinio ugdymo tikslai, turinys, procesas (ugdymo priemonės, metodai) ir rezultatai (ugdymo laimėjimai). Šios dalys jungia geografinio ugdymo elementus: žinias, gebėjimus ir vertybines nuostatas. Geografinių žinių mokoma visose bendrojo lavinimo mokyklose (pradinėje, pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje), o geografijos kaip atskiro dalyko dažniausiai pradedama mokyti pagrindinėje mokykloje (nuo 5–6 klasės iki 9–10). Vidurinėje mokykloje (11–12 klasėje), gimnazijoje (9–12 klasėje) geografijos mokoma kaip pasirenkamojo (profilinio) dalyko. Mokyklinė geografija priskiriama prie gamtos arba prie socialinių mokslų – įvairiose šalyse skirtingai. Mokyklinės geografijos turinį dažniausiai sudaro šie kursai: geografijos pradmenys, pasaulio (žemynų) geografija, savo šalies ir jos regiono geografija, pasaulio globalinių problemų ir apibendrinamoji (bendroji) geografija. Daugelyje valstybių vyksta mokyklinės geografijos reformos – kuriami geografinio išsilavinimo standartai, bendrojo ugdymo programos, apibrėžiami mokinių laimėjimai. Mokyklinė geografija skirstoma į šias temines sritis: pasaulio erdvinės struktūros (žemėlapio pažinimas), gamtinė geografija, visuomeninė geografija, regioninė geografija. Tarptautinės geografų sąjungos 27 kongrese (1992) patvirtinta Tarptautinė geografinio švietimo chartija; joje apibūdinama geografinio švietimo padėtis pasaulyje ir nubrėžtos geografinio ugdymo kaitos gairės.
Mokyklinės geografijos istorija susijusi su geografijos mokslo raida, įvairių laikotarpių ir valstybių švietimo sistemų pobūdžiu. Antikos laikais geografinės žinios buvo skleidžiamos kartu su istorija, filosofija, astronomija. Viduriniais amžiais pagal laisvųjų menų mokomųjų dalykų sistemą geometrija apėmė ir geografijos žinias. Mokyklinė geografija kaip atskiras dalykas atsirado 18 amžiuje, įsitvirtino 19 amžiuje, įsteigus pirmąsias geografijos katedras Europos unuversitetuose.
Lietuvoje pirmuoju mokyklinės geografijos vadovėlio autoriumi laikomas J. A. Pabrėža; 1825 jis parengė rankraštį Žemiurasztis, kuriame aprašė žemynus. Pirmieji spausdinti (Čikagoje, Tilžėje, Rygoje) geografijos vadovėliai pasirodė lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu (autoriai: J. Žebris, P. Vileišis‑Neris, J. Adomaitis‑Šernas, A. Macijauskas‑Adata). 1918 paskelbus Lietuvos nepriklausomybę prie mokyklinės geografijos kūrimo prisidėjo žymūs visuomeniniai ir kultūros veikėjai (M. Biržiška, A. Klimas, A. Vireliūnas), kuriems rūpėjo ne tik geografija, bet ir taisyklinga lietuvių kalba. Toliau mokyklinę geografiją plėtojo geografai mokytojai (K. Pakštas, P. Šinkūnas, S. Tarvydas, E. Baronienė, A. Šalčiuvienė‑Gustaitytė). Sovietinės okupacijos metais buvo tik vienas originalus lietuvių vadovėlis Lietuvos TSR geografija (autoriai J. Stabinis, A. Ivanauskas). Atkūrus nepriklausomybę buvo parengtos 6 mokyklinės geografijos reformos koncepcijos. Nuo 6 iki 10 klasės geografijos mokoma kaip atskiro dalyko, 11–12 klasėje – kaip pasirenkamojo dalyko. Kiekvienai klasei yra po kelis alternatyvius vadovėlius. Po vidurinės mokyklos (gimnazijos) laikomas pasirenkamasis mokyklinis geografijos egzaminas. Mokytojų profesinius klausimus sprendžia Lietuvos geografijos mokytojų asociacija.
340