mókymo metòdai, vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui pasiekti.
Mokymo metodų įvairovė
Mokymo metodai nėra universalūs, neturi visuotinai priimtos mokslinės klasifikacijos, pasižymi įvairove. Dažniausiai skiriami informaciniai (žinių perteikimas, įtvirtinimas ir tikrinimas), praktiniai operaciniai (mokėjimų ir įgūdžių formavimas), kūrybiniai (mąstančios ir kūrybingos asmenybės ugdymas) mokymo metodai. Visi mokymo metodai dar skirstomi į tris pagrindines grupes: žodinius, praktinius, vaizdinius.
Žodiniams mokymo metodams priklauso pasakojimo (siekiama supažindinti ugdytinius su atradimų istorija, įvykių raida, pvz., per literatūros, istorijos, geografijos pamokas), aiškinimo (remdamasis formulėmis, schemomis, brėžiniais, prietaisų parodymais ugdytojas perteikia mokomąją medžiagą, pvz., įrodo geometrijos teoremą), paskaitos (perteikiama daugiau žinių, negu išdėstyta vadovėlyje, supažindinama su naujausiais mokslo laimėjimais) ir pokalbio (ugdytojas ugdytiniams pateikia jų mąstymą nukreipiančius klausimus) metodai.
Praktinių mokymo metodų grupei priklauso demonstravimo ir stebėjimo (mokslinės žinios įgyjamos stebint tiriamus objektus, nustatant esmines jų savybes ir apibendrinant atlikus laboratorinį darbą, po ekskursijos, filmo, skaidrės, paveikslų ir kitų vaizdinių priemonių demonstravimo), pratimų (formuojami mokėjimai ir įgūdžiai, mokoma teorines žinias taikyti praktikoje).
Vaizdinius mokymo metodus sudaro grafiniai darbai (savarankiškas mokymo metodas, skirtas išmokyti ugdytinį konkrečiai ir abstrakčiai apibendrinti objektą taikant lenteles, braižant brėžinius, diagramas ir kita), laboratoriniai darbai (nagrinėjami gamtos reiškiniai, įgyjama žinių atliekant tam tikras mokslines užduotis), praktikos darbai (ugdytiniai savarankiškai įgyja žinių apie gamtą, visuomenę stebėdami objektyvią tikrovę, fiksuodami jos reiškinių raidą, pokyčius).
Ugdytojas turi taikyti įvairius mokymo metodus, atsižvelgdamas į mokomosios medžiagos turinį, ugdytinių poreikius ir galimybes, kintančius socialinius ir kultūrinius poreikius. Mokymo metodų įvairovė skatina ugdytinį įtempčiau dirbti, padeda ilgiau išlaikyti sukauptą dėmesį, sąmoningiau, giliau išmokti temą.
Istorija
Iki 17 amžiaus vidurio vyravo žodiniai mokymo metodai, pagrįsti scholastine logika (dedukciniu išprotavimu).
Anglų filosofas ir valstybės veikėjas F. Baconas veikale Naujasis organonas (Novum organum 1620, fragmentas lietuvių kalba 1986) kritikavo šį pažintinės veiklos būdą, akcentavo indukcinį trijų pakopų (gamtos reiškinių stebėjimas, duomenų apibendrinimas, išvadų patikrinimas eksperimentu) mokslinio pažinimo metodo svarbą.
Remdamasis F. Baconu čekų pedagogas J. A. Komenský veikale Didžioji didaktika (Didactica magna 1632) išdėstė mokymo metodų dėsnius: nuo konkretaus prie abstraktaus, nuo atskiro prie bendro, nuo lengvo prie sunkesnio. Jo teiginiai, kad reikia demonstruoti tiriamus daiktus, reiškinius, sudaryti jų vaizdinius ir tik tada pereiti prie vaikams suprantamo žodinio aiškinimo (dažniausiai klausimų ir atsakymų būdu), palengvino žinių įgijimo procesą.
18–19 amžiuje Šveicarijos pedagogas J. H. Pestalozzi, vokiečių pedagogai F. A. W. Diesterwegas ir J. F. Herbertas teigė, kad reikia daugiau dėmesio skirti mokinių aktyvumui, ugdyti jų savarankiškumą.
19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose susiklostė eksperimentinė (W. A. Lay, E. Meumannas, E. L. Thorndike’as), pragmatinė (J. Dewey) ir kitos mokymo metodų teorijos. Jų atstovai kėlė motorinių veiksmų, įgūdžių, empirinio patyrimo reikšmę. Prancūzų psichologas A. Binet knygoje Šiuolaikinės idėjos apie vaikus (Les idées modernes sur les enfants 1909) aprašė darbo su protiškai atsilikusiais vaikais rezultatus. Jis teigė, kad naudojant ilgalaikes pratybas, laikantis tikslingų, moksliškai pagrįstų mokymo metodų, galima išmokyti ugdytinius atlikti ne tik automatizuotus veiksmus, bet ir sudėtingas mąstymo operacijas.
Biheiviorizmo ir kognityvinės psichologijos atstovai pabrėžė, kad mokomoji medžiaga turi būti parengta tos srities mokslininkų, struktūruojama ir pateikiama atskirais mokymosi moduliais (modulinis mokymas).
20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje kuriantis informacinei visuomenei ir plėtojantis informacinėms technologijoms mažėja didelio žinių kiekio įsiminimo būtinybė, labiau pabrėžiami gebėjimų ir vertybių ugdymo metodai.
Mokymo metodai Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji lietuviška knyga, kurioje patariama, kaip mokyti, organizuoti pratybas, buvo M. Mažvydo Katekizmas (1547). 1773 įkurta Edukacinė komisija reikalavo atsisakyti žodinių, atmintimi pagrįstų mokymo metodų, taikyti vaizdines priemones.
1831 Rusijos imperijai perėmus švietimo kontrolę pradėta taikyti mokymo metodus ugdančius klusnų, nuolankų pilietį.
20 amžiaus pradžioje atsiradusi nacionalinė lietuvių mokykla paskatino nagrinėti mokymo metodus, pagrįstus veiklą ir kūrybingumą žadinančiais veiksniais, individualybės tapsmą asmenybe, tautinės savimonės formavimą (J. Šliūpas, J. Adomaitis‑Šernas, A. Jakučionis). S. Šalkauskis teigė, kad mokymo metodai yra racionalus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas su mokinio prigimtimi, mokomojo dalyko ypatybėmis.
SSRS okupacijos metais įsigalėjo marksizmo‑leninizmo ideologijai tarnaujantys mokymo metodai. Viena didžiausių vertybių tapo susitapatinimas su grupe, pagarba valdžiai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pabrėžiama ugdymo turinio ir mokymo metodų santykis, ugdytojo atsakomybė ne tik už žinias, bet ir už vaiko brandą. Ugdytojas atlieka pagalbininko vaidmenį, padėdamas ugdytiniui įgyti žinių. Mokymo metodų problemas nagrinėjo J. Laužikas, J. Jovaiša, M. Lukšienė, V. Rajeckas, M. Teresevičienė, V. Vaitkevičius ir kiti.